Dzūkų žinios

Lietuviai vėl džiaugiasi galėdami vykti į Lenkiją

Dalintis:
Adomo Žilinsko piešinys.

Vis laukiu, kada man paskambins telefoniniai sukčiai. Gal, sakau, pasiūlys ką nors įdomaus ir vertingo, bet sako, kad jie ne tokie – tik nori tave apgauti ir išvilioti pinigų. Užtat paskambina moterys iš kitų mobiliųjų tinklų ir siūlo pereiti pas juos. Nors ir labai maloniai nuteikia jų parodytas dėmesys ir net imi galvoti, kad štai ims ir prasidės naujas romantiškas gyvenimo nuotykis, bet supranti, jog moterys iš kitų mobiliųjų tinklų tik siekia tave pervilioti ne į savo moteriško žavesio tinklus, o į savo atstovaujamų mobiliųjų telefonų ryšio tinklus. Po eilinio tokio skambučio atsidūsti ir pagalvoji, kad juk tai galėjo būti malonaus ir svaiginančio gyvenimo nuotykio pradžia.
Man paskambina ir moterys, siūlančios apsidrausti. Tarp visų draudimo rūšių mane labiausiai stebina ir piktina gyvybės draudimas. Pagalvokite, moterys mielais ir maloniais balsais kalba tokiomis baisiomis temomis kaip mano gyvybės draudimas. Aš dar noriu pagyventi ir nenoriu pradėti galvoti apie tikrai nemalonius dalykus. Juk gyvybės draudimas reiškia, kad man pakračius kojas kažkas kitas gaus nemažą išmoką ir pagerins savo materialinę padėtį. Ar gali būti kas nors apmaudžiau, kaip sėdėti kur nors dangaus alaus bare ir iš ten matyti, kaip tavo artimieji pradeda gyventi geriau? Jau vien nuo to gali subjurti gera nuotaika ir dingti ūpas. Su tokiomis moterimis stengiuosi kuo greičiau baigti kalbą, nes jos kaip reikiant siekia sugadinti nuotaiką.
Praėjusį penktadienį per televizijos žinias išgirdęs, kad nuo pirmadienio bus galima važiuoti į Lenkiją, nemenkai apsidžiaugiau. Galima net neabejoti, kad ši puiki žinia nudžiugino beveik visus lietuvius. Šį pirmadienį, nieko nelaukdamas, į Seinus išsiruošiau ir aš. Nors į minėtą miestą važiuoju ne dešros, vištienos ar aliejaus ir kitų maisto produktų. Na, gerai, gerai, jau prisipažinsiu, nusiperku „Biedronkoj“ tokio saldumyno, vadinamo „Sezamkais“, kad vakarais galėčiau gadinti dantis ir papildyti organizmą kalorijomis. Mano kelionės tikslas į Seinus būna ne „Biedronka“, o kitoje gatvės pusėje esantis knygynas ir spaudos kioskas. Knygyne įsigyju kelias mane dominančias knygas lenkų kalba. Reikia pabrėžti, kad nors knygynuose Lietuvoje irgi yra daug dėmesio vertų knygų, bet rinka mūsų šalyje yra daug kartų mažesnė. Na, ar galima palyginti beveik keturiasdešimt milijonų gyventojų turinčią valstybę su nei trijų milijonų neturinčia Lietuva? Galima pateikti daug pavyzdžių, bet šį kartą užteks ir vieno. Esu amerikiečių muzikos grupės „Metallica“ fanas. Lietuviškai apie šią grupę neišleista nė viena knyga. O Seinų knygyne lenkų kalba įsigijau jų net šešias. Spaudos kioske Seinuose visuomet prigriebiu nemenką šūsnį lenkiškos spaudos. Liberalių pažiūrų dienraštį „Gazeta Wyborcza“ ir savaitinius žurnalus „Newsweek“ ir „Polityka“, konservatyvių pažiūrų dienraštį „Rzeczpospolita“, dienraštį apie sportą „Przeglad Sportowy“ ir savaitinį žurnalą apie futbolą „Pilka Nozna.“ Į savo kuprinukę susidėjęs knygas lenkų kalba ir nemenką šūsnį lenkiškos spaudos, jau mėgavausi būsimu skaitymu ir informacijos gausa, kurią jos suteiks.
Na, o į „Biedronką“ vėliau užsukau nusipirkti tuzino sezamo batonėlių ir pasidairyti į lentynas bei gražias lietuvaites ir lenkaites, kurios vėsoką rugsėjo dieną vis dar neretai mūvėjo šortus ir demonstravo savo per vasarą įdegusias kojas. Kažkiek pasižvalgiau ir į prekių lentynas, bet džiūgavau, kad nereikia domėtis kainomis ir skaičiuoti, apsimoka ar ne pirkti vieną ar kitą maisto produktą. Nusprendžiau, kad vištų šlaunelės nėra tokios gražios ir įspūdingos kaip merginų ir moterų kojos. Be to, pastarosios nieko nekainavo, na, bent žiūrėjimas į jas.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: