Rita Krušinskaitė
Vienas svarbiausių pavasarinių Metelių regioninio parko darbuotojų rūpesčių – padėti sėkmingai pasiekti pelkę saulės pažadintiems baliniams vėžliukams, kurie tik praėjusių metų rudenį išsirito iš kiaušinių.
„Šiemet visi 39 iš dėtaviečių išsiropštę vėžliukai labai gyvybingi, sveiki. Dviejose dėtavietėse buvo po 14 mažylių, vienoje – 11“, – džiaugėsi Metelių regioninio parko ekologė Inga Čitavičienė. Parko rekordas – 17 vėžliukų vienoje dėtavietėje.
Dar 98 baliniai vėžliukai po pusantro mėnesio į gimtinę parvyks iš Kauno zoologijos sodo, kuriame sėkmingai peržiemojo.
Į namus neštis negalima
Anot jos, palyginti su praėjusiais metais, vėžliukai išlindo maždaug savaite vėliau, tačiau visi šimtu procentų peržiemojo sėkmingai, nebuvo nė vieno praradimo. Nuo šalčio ir kitų negandų mažylius gelbėjo storas sniego sluoksnis. Baliniai vėžliai iš kiaušinių išsirita rudenį, tačiau iš po žemių neišlenda, taip ir lieka žiemoti, kol pažadina pavasarinė saulė.
Iš dėtaviečių išsiritę baliniai vėžliukai rūpestingų darbuotojų buvo nunešti į netoliese esančią Margų kaimo (Druskininkų savivaldybė) pelkę. Nors iki pelkės koks pusšimtis metrų, vos 5 centų monetos dydžio mažyliams toks atstumas tikras iššūkis. Vėžliukai gali atsidurti ne tik plėšrūnų nasruose, jiems labai sunku įveikti ir gamtines kliūtis – krūmus, žolės kupstus.
„Net ir pasiekę pelkę, jie ne iš karto patenka į vandenį, nes dėl buvusių sausrų vanduo nusekęs, nutolęs nuo kranto, pilna didelių žolių kupstų, sudarančių rimtų kliūčių“, – pasakojo I. Čitavičienė.
Tikslios balinių vėžlių apskaitos nėra, tačiau, I. Čitavičienės nuomone, jų Metelių regioninio parko apylinkėse gali būti apie tūkstantis. Vien Kauno zoologijos sode paaugintų vėžliukų pastaraisiais metais į natūralias augimvietes grąžinta 660, o peržiemojusių dėtavietėse yra gerokai daugiau.
Ekologė pasakojo, kad perdėtas žmogaus dėmesys baliniams vėžliams irgi gali pridaryti bėdų. „Kartais žmonės, daugiausia nevietiniai, pamatę vėžlę, einančią dėti kiaušinių, paima ją ir parsineša į namus arba atneša į parko direkciją, manydami, kad išgelbėjo. Tačiau taip nėra. Norint padėti vėžliams, geriausia juos palikti ramybėje. Išskyrus vieną išimtį, pamačius einantį per kelią, jį perkelti, kad nežūtų po automobilio ratais“, – aiškino I. Čitavičienė.
Gyvena šimtą metų
Prieš šimtmetį baliniai vėžliai nebuvo retenybė, jie gyveno visoje mūsų šalies teritorijoje. Tačiau pradėjus aktyviai melioruoti laukus, viskas ėmė keistis, buvo sunaikintos vėžlių buveinės.
Pakitus ekosistemoms, labai sumažėjo nedidelių, saulėtų vandens telkinių šiems baliniams vėžliams gyventi bei pietinių šlaitų, apaugusių reta augmenija, tinkamų kiaušiniams dėti. Nerasdamos tinkamų vietų kiaušinių dėjimui, vėžlės dažnai juos sudeda ant kelkraščių, ariamuose laukuose, tai sumažina jų išlikimo galimybes. Mat vėžlių kiaušinius labai mėgsta lapės, usūriniai šunys ir kiti plėšrūnai.
Todėl parko darbuotojai, padedami vietinių gyventojų, pavasarį stebi žinomas dėtavietes ir, vėžlei padėjus kiaušinius, jas uždengia metaliniu tinkliuku, patikimai saugančiu nuo plėšrūnų.
Kadangi vėžlių patelės kiekvienais metais kiaušinius deda toje pačioje vietoje, dėtavietė yra pažymima, kas palengvina išsaugoti šių retų gyvūnų kiaušinius, o tuo pačiu ir padidina jų paplitimą.
Nuo 2011 metų Lietuvos zoologijos sode vyksta balinių vėžlių veisimo projektai. Per šį laikotarpį buvo išauginta ir į natūralias gyvenimo sąlygas gamtoje išleista beveik tūkstantis balinių vėžlių.