Parašė akmeninis
(Tęsinys)
Anądien akmeninis, basas eidamas per rūkus virš slėnių, nykštį į akmenį nusimušė, tada ir prisiminė komunistus. Kaip jie kryžių baidėsi, jų griauti eidavę tamsiomis naktimis, tada, kai nors pirštu į akį durk. Kiti gudriau darė, auštant salietros paberdavo, kad kryžiai patys nugriūtų. Dabar komunistų palikuonys tas vietas ties kryžiais vadina „sakrališkomis“. Jie vis šneka apie istorinę atmintį, bet istorinio kraštovaizdžio, kur stovi paminklai partizanams ir tremtiniams, baidosi. Kiek daug knygų parašytų apie partizanus, bet visos tos knygos užverstais viršeliais, komunarai nežino, kas jose parašyta, tad ir nesibaido, jas pamatę. Bet kas stūkso pakelėje, pamiškėje arba šeimų parkuose, komunarai pamatę pradeda drebėti ir purtytis. Prižada eidami tas vietas aplenkti. Dėl tos baimės ir to drebėjimo pas juos naktį tos knygos slapčia atsėlina, pačios atsiverčia, pačios save skaito ir žadina komunarus iš miegų: „Kelkis, sūnau, Lietuva tveriasi!“ Kokia Lietuva? Pasigirsta riksmai, nes vienam knygos herojų tarp durų pirštus veria. „Pabundi šlapias, atsikvoši, tada jau apsiverti ant kito šono, nes supratai, kad tai buvo košmaras“, – pasakojo buvęs partorgas, dabar Tėvynės mylėtojas.
Knygas galima sudeginti arba kirviais sukapoti. Komunistai taip ir darė, bet akmuo nedega. Tai galima jį „plytaunyku“ suskaldyti ir, nuvežus į Galakojį, tenai nuskandinti. Visgi nuo tų akmenų nėra kur pasidėti. Gali nueiti į bažnyčią ir ten nusiraminti. Bet išeini į laukus, o kas juose? Eini pamiške arklio supančioti – paminklinis akmuo stovi, prietemoje – lyg žmogus kažko lauktų, o gal tyko tavęs? Vedi karvę keliuku, saulei tekant, – kitas, panašus į žmogų, maudosi jos spinduliuose. Eidamas per istorinį kraštovaizdį, tari sau „Sustok akimirka žavinga“, bet ir išgyveni baimę, turi atminti tai, kas tau nereikalinga, nujausti arba įsivaizduoti baisybes. „Kam reikia tokio istorinio kraštovaizdžio? Sakyk, Antanėli Antanuk, juk čia ne Roma?“ Nori ar nenori, akmenys tave pasitinka. Kažką su jais reikia daryti? Teisingai padarė Dilgėlinė. Dabar Šeimų parkas – tuščias laukas. Nejaugi mes, komunarai, tuos akmenis praeidami, turime užsimerkti ar ties jais kepures nukelti, persižegnoti?
Skaičiau graikų karaliaus Mido komentarą „Lazdijų žvaigždėje“: „Keista, kad iki šiol neįžiūrima šitų veikėjų rašliavoje ir užsakytojų veiksmuose visuomenės nesantaikos kurstymo, o ir spauda turėtų jausti atsakomybę už tai, ką spausdina.“ Girdėjau du savivaldybės vyresniuosius specialistus kalbantis, kad po šio komentaro jų karaliui Midui asilo ausys išaugo. Komunarų komentaruose kalbama ne tik apie akmenis, bet ir apie akmeninių sveikatą: „Skubiai pas psichiatrą“ arba „Tai vienas iš epilepsijos ligos požymių“, „Aš esu tikras idiotas“, kitas aristokratas žmogų išvadina snarglių krūva, o paskutinioji, iškėlusi į dangų rankas, Dievo šaukiasi. Jau ne graikų laikais, bet caro – 1868 m., buvo rašoma apie F. Dostojevskio „Velnius“, kad tai yra atvaizdavimas pamišėlių namų, o Belinskis dar parašė: „Fantazija mūsų laikais gali būti tiktai silpnapročių namuose, o ne literatūroje, ir visa tai turi būti žinioje ne poetų, bet gydytojų.“ Vėliau fantazija taps žinioje GPU, o dar vėliau – šiukšliavežių, rašančių superkomentarus. Tokius anoniminius „gydytojus“ randame tuose jų komentaruose, kur autorius išvadinamas snargliu, pamišėliu, „apsišikėliu“ arba nacių kolaborantų gerbėju. Tad, mielas skaitytojau, matai, kaip anais amžiais komunizmas, prasidėjęs rašliavoje, persikėlė į mūsų dienas ir įsitaisė asilo ausyse.
Kitados žmonės visko bijojo, nes žinojo, kad žemė girdi, tad ir savo daiktus užkasdavę – kas į žemę savo sodelyje po alyvų krūmu, kas – į pasąmonę, kur kas giliau. Ir visi laukė Laisvės, kaip pavasarį paukščių sugrįžtant. Niekas net nepagalvojo, kad Ji, Atgimimui atnešta Dievo dovana, kai kam pavirs vergija. Atidarius komunistų „Pandoros skrynią“, visi žmogaus belaisviai: laisvė, dorovė tiesa, tolerancija.., kaip Vorkutos katorgininkai, išsiveržę iš „aptvaro“, pasklido net po kitas „planetas“. Tik Melas niekur nebėgo ir nesitraukė nė žingsnio, tarsi jis čia būtų ir gimęs, ir užaugęs. Rodėsi, visa šalis nestruktūrizuota mase pavirtusi: visur plėšikai, krūvos akmenų laukuose, neišvežtas šiukšles judino vėjai, visur palaida bala. Tai va, čia ir yra demokratija, mano sūnau. Ž. Baironas vertino laisvę, bet nepripažino liaudies valdžios, kuri išsirenka savo vadukus ir juos garbina taip, kaip dabar mūsų konservatoriai – A. KLėjų. Ž. Baironas sakė: „ Kas yra demokratija? Tai niekšų aristokratija.“ Sukilo masės, nes „atėjo į protą“…Tos masės, dar nežinodamos, ką su ta Laisve ir su pačiu savimi daryti, nesąmoningai pačios siekia ir kitiems liepia taip daryti, kaip vadukai daro – grįžti prie „aptvaro“. Kitas šaukiasi Saliamono pagalbos: „Gal kas gali pasakyti žmonių kalba, apie ką šitas ponas rašo „Dzūkų žiniose“? Gali. Bet kam Jums šito reikia? Jis rašo apie mūsų skurdą ir absurdą, apie tuštybę ir puikybę. Dėl balų sukilo ir valdžios sekretoriai, mums skurdžiams aiškindami, kad blogis mūsų žemėje atsirado vien dėl balų. Štai kur išsipildė Dilgėlinės sapnas: deganti Laukinės bala ir Galilėjaus šlapios kelnės. Tai ką gi, galilėjai pasikinkė arklius, pažabojo juos Trispalvės spalvos vadžiomis ir išvažiavo balų deginti, kiti asilais išjojo į XIX a. Belinskio silpnapročių namus gyvosios atminties ieškoti. Betgi žmonės kalbėjo, tą patį kartojo, kad balos nedega, ir visi kraipė galvas – kaip čia bus toliau? Bet vienas, toks apiplyšęs, durneliu vadintas, jiems paaiškino, kad tos balos tai tas pats kaip ir „apmyžti ir padegti“ – jie išvažiavo durnių ieškoti. Jie jau nuo ankstaus ryto visi išvažinėja „balų deginti“, kad žmonės neprigertų, nes per trisdešimt metų vanduo laukus apsėmė. „A, tai todėl ir paplito liaudyje posakis „Mane jau semia? – paklausė seniūnaitis. – Ar jūs suprantat?“