Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Žmonės

Algimantas Belzus: „Kuo daugiau gaminkime Lietuvoje, nesėdėkime ant importo adatos“

Algimantas Belzus: „Lazdijų rajone matau neblogas perspektyvas. Ūkininkai, kurie augina galvijus, galėtų turėti skerdyklą, mėsos perdirbimo cechą.“

Vis daugiau žmonių, padariusių stulbinančias karjeras didmiesčiuose ir užsienyje, sulaukę užtarnauto poilsio, sugrįžta į savo gimtuosius kraštus ir ten imasi sau neįprastos veiklos. Vienas jų – iš kaimyninės Kalvarijos savivaldybės kilęs buvęs žemės ūkio viceministras, kitas aukštas valstybines ir diplomatines pareigas ėjęs Algimantas Belzus, prieš kelerius metus iš Vilniaus sugrįžęs ūkininkauti į tėviškę šalia Sangrūdos bei su kolega šalia Veisiejų įkūręs originalų „fabriką“, kurio pagrindiniai darbininkai yra sliekai.
Apie miestiečių sugrįžimą prie savo šaknų, Lietuvos žemės ūkio ypatumus, šaltalankius ir sliekų gaminamą stebuklingą medžiagą „Dzūkų žinios” kalbasi su A. Belzumi.

– Daug metų dirbote atsakingose valstybinėse pareigose, taip pat diplomatinėje tarnyboje užsienyje, tačiau dabar nemažą savo laiko dalį praleidžiate kaime. Ką ten veikiate?
– Esu kilęs nuo Sangrūdos, ten mano tėviškė. Kai išėjau į pensiją, susitvarkiau tėvų sodybą. Pasodinau šaltalankių medelių ir bandau ūkininkauti. Malonu grįžti į gimtąsias vietas, gerai, kad nesusigundžiau parduoti tėviškės. Turiu 3 ha šaltalankių ūkį, savaitgaliais grįžtu ir dirbu. Karpau šaltalankių šakutes, perdirbimu neužsiimu, atiduodu žaliavą, parduodu ir turguje. Tai labai puiki uoga, sveika, maistinga. Pradžioje vietiniai žmonės mane įtariai stebėjo, ką čia sodinu, juk pas mane prasta žemė, bet šaltalankiai puikiai auga, brandina uogas. Turiu vilties, jog kai kas iš vietinių paseks mano pavyzdžiu.

– Teko girdėti ir apie labiau egzotišką Jūsų užsiėmimą. Su kolega šalia Veisiejų auginate sliekus, iš kurių perdirbto puvinio gaminate originalų žemės ūkio produktą – biologinį stimuliatorių. Iš kur šios veiklos idėja, kokia šio užsiėmimo esmė?
– Ta idėja atsirado prieš 30 metų. Kas yra sliekas? Visi žino, kas tai yra, bet ne visi žino, ką tas sliekas daro. Jau nuo Č. Darvino laikų buvo atliktos studijos, Londono soduose buvo tyrinėjami sliekai. Kai sliekas per savo skrandį perleidžia puvinį, jis pagamina fantastišką trąšą. Tokios trąšos, kokias gamina sliekas, joks trąšų fabrikas nepagamins. Ten yra viskas, ko reikia augalui. Ir amino rūgštys, ir fermentai, ir natūralūs antibiotikai. Šis perdirbtas kompostas yra 15 kartų efektyvesnis už mėšlą. Mokslininkai sugalvojo šią medžiagą suskystinti ir pagaminti skystą jos pavidalą. Tai – sarbonatas, kuriuo augalus galima purkšti, laistyti – tai mokslinis atradimas. Tokius preparatus jau gamina ir vokiečiai, ir danai, juos naudoja ekologiniai, biodinaminiai ūkiai. Jis tinkamas ir javams, daržovėms, vaisiams, ypač braškėms.

– Jūs su kolega gaminate lietuvišką šio biologinio stimuliatoriaus variantą?
– Taip. Bandymai vyksta jau dešimt metų. Pirmieji bandymai prasidėjo tuometiniame A. Stulginskio universitete, vėliau Sodininkystės ir daržininkystės institute, Rokų bandymų stotyje. Vėliau vyko bandymai Lenkijoje, Vengrijoje. Prie kolegos veiklos prisijungiau grįžęs po diplomatinės tarnybos. Visą laiką buvau už tai, kad mes kuo daugiau gamintume Lietuvoje, o negyventume ant importo adatos. Norint ką nors parduoti užsienyje, reikia tyrimų, o į Lietuvą galima iš užsienio vežti visokį šlamštą. Pasakyk ūkininkui, kad tai gerai, tai jis ir pirks.

– Kokie sliekai atlieka darbą? Kalifornijos ar mūsiškiai?
– Dirba lietuviški sliekai, jie puikiai atlieka tą darbą. Jie maitinasi puviniu, atitinkamos sudėties kompostu. Tiesa, viskas užtrunka kiek ilgiau, nei dirbtų Kalifornijos sliekai, bet per dvejus metus lietuviški sliekai pagamina labai naudingą produktą.
Iš sliekų perdirbto produkto pagamintas preparatas gerina dirvožemį, šiek tiek didėja humuso kiekis. Tai įrodė ir mokslininkai. Taip pat padidėja derlingumas, pagerėja biocheminės produktų savybės, gerėja jų kokybė, mažėja nitratų kiekis dirvožemyje.

– Ar Lietuvos ūkininkai noriai perka šį produktą?
– Sudėtinga tokį gerą produktą parduoti Lietuvoje, ūkininkai įpratę pirkti daug trąšų ir vakarietiškų preparatų. Mes šį produktą įvedinėjome į rinką, remdamiesi mokslo tyrimais. Turime tyrimus ir ataskaitas. Dabar jau vyksta šio produkto pardavimas, yra ūkininkų ir Lazdijų rajone, kurie naudoja šį biostimuliatorių. Žmonės supranta, kad reikia Lietuvoje auginti sveiką maistą. Lietuvoje galėtume daug ką padaryti, bet kai toks produktų antplūdis iš užsienio, tai sunku konkuruoti.

– Kaip Jums atrodo, kodėl vis daugiau žmonių atvažiuoja gyventi iš miesto į kaimą?
– Kas yra Lietuvoje miestas? Iš kur visi čia suvažiavo? Iš kaimo. Yra nostalgija kaimui, senatvėje traukia prie žemės. Ir aš džiaugiuosi, kad pavyko tėviškę išlaikyti. Kaime, protingai dirbant, galima užsidirbti pinigų. Galima sodinti braškes, šilauoges, riešutus, kitus augalus. Kaime gyventi sveika, juk valgai savo užaugintus produktus. Kaime yra pigiau gyventi, bet galima ir uždirbti. Yra įvairių variantų – kaime gyvena, bet mieste dirba. Jei kaime yra infrastruktūra, tai kaime lengviau gyventi. Jaunimas Vilniuje labai vargsta – didžiulės gyvenamojo ploto kainos, vaikams nėra nei aikštelių, nei darželių. Dabar, kai populiaru tapo nuotolinis darbas, gyvenimas kaime bus dar populiaresnis. Žmonėms patinka dirbti tėvų, senelių žemę. Jaunimui kaime skiriamos įvairios paramos, reikia tik norėti ir užsiimti, kol yra struktūrinių fondų pinigai, galima patogiai įsikurti.

– Kaip vertinate žemės ūkio perspektyvas Lietuvoje?
– Blogai, kad mūsų ūkininkai gamina žemos pridėtinės vertės produktus. Taip yra dėl strategijos nebuvimo. Vakarų Europoje niekas neeksportuoja grūdų tokiais kiekiais kaip pas mus, apie 80 proc. užaugintų grūdų pasilieka tose šalyse. Net ir stambūs mūsų ūkininkai neturi sandėlių, jie viską atiduoda perpardavinėtojams, o tie lobsta ūkininkų sąskaita. Vakariečiai eksportuoja mėsos produktus, mėsą – tai aukštos pridėtinės vertės produktai. O mes eksportuojame žaliavas. Man trūksta žodžių, kaip pavadinti šią situaciją.
Gaila, kad pas mus nėra sąlygų ir tradicijų kooperuotis. Daugelis tų, kas turi mišrų ūkį, norėtų pasistatyti skerdyklą, bet vienam to padaryti neįmanoma. Lenkijoje, Punske, visi susikooperavę. Ten puikiai išgyvena ūkininkai, auginantys ir nedidelį karvių skaičių. Kai turi savo pieno perdirbimo cechą, gauni už pieną normalius pinigus. O pas mus yra keletas įmonių, kurios šantažuoja ūkininkus. Ūkininkai, susiburkite, statykite nedideles gamyklėles!

– Kokios, Jūsų akimis, Lazdijų perspektyvos?
– Lazdijų rajone matau neblogas perspektyvas. Ūkininkai, kurie augina galvijus, galėtų turėti skerdyklą, mėsos perdirbimo cechą. Lazdijuose, Kalvarijoje, kur didelis nedarbas, reikia skatinti steigti perdirbamąją pramonę. Lazdijuose yra puikių ūkininkų, kurie nori kažką daryti, reikia jiems sudaryti sąlygas, padėti finansiškai, tada bus sukurta darbo vietų. Reikia ir patriotizmo, kad pirktų tik savą produkciją. Kai dirbau Žemės ūkio ministerijoje, siekiau, kad darželius, mokyklas maitintų to rajono ūkininkai. Jei bus einama tuo keliu, visi bus sveikesni ir turės darbo. Lazdijų rajono ūkininkai maitins savo rajono mokyklas, ligonines, darželius, ir taip – visoje Lietuvoje. Tai trumposios maisto grandinės, apie kurias visi kalba, bet kai reikia tai įgyvendinti, pasirodo, misija – neįmanoma.

– Dėkoju už pokalbį.

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: