Dineta Babarskienė
Lazdijų rajono savivaldybėje antrą kartą organizuojamas „Dalyvaujamasis biudžetas“: gyventojai siūlo idėjas, balsuoja, daugiausia balsų surinkusios idėjos bus įgyvendinamos. Gyventojai galėjo teikti idėjas dėl Lazdijų rajono savivaldybės viešųjų erdvių, įvairių laisvalaikio ar infrastruktūros elementų, dėl kurių mūsų savivaldybė taptų jaukesnė, gražesnė ir patrauklesnė, įrengimo, sutvarkymo.
Viena iš idėjų „Katkiškės (Bajoriškės kaimas, Lazdijų seniūnija) vandens malūno (Lazdijos upelio pradžia) erdvės sutvarkymas, natūralių žuvitakių įrengimas ir teritorijos pritaikymas turizmui“, kuri ir paskatino pasidomėti buvusiu Katkiškės vandens malūnu. „Žydų dėka 1922 metais Lazdijai buvo apšviesti – tuo ypatinga ši vieta“, – sako buvęs Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos geografijos mokytojas ekspertas Jonas Malinauskas.
Pasakojimą mokytojas Jonas Malinauskas pradeda net nuo XVI amžiaus pabaigos. „Į Lietuvą žydai masiškai pradėjo keltis XVI amžiaus pabaigoje. Jie turėjo daug privilegijų, buvo atleisti nuo mokesčių. Lietuvoje žydai suklestėjo, kėlė ekonomiką“, – pradžioje trumpai paaiškina J. Malinauskas.
Lazdijų krašte kurtis žydai pradėjo XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje. „Vėlesniais laikais caro nurodymu jie „buvo paprašyti“ iš kaimų į didesnes gyvenvietes persikelti“, – sako mokytojas.
„XVIII amžiuje ant Lazdijos upelio kranto Katkiškės kaime buvo pastatytas vandens malūnas. Gana didelis mūrinis pastatas – keturių aukštų. Čia pastatė ir garo variklį, ėmė lentas pjauti“, – pasakoja mokytojas.
1922 metais, prasidėjus elektrifikacijai, buvo įjungta hidroelektrinė. „Pastatė turbiną ir pradėjo gaminti elektrą. Čia pagaminta elektra apšvietė Lazdijų miestelį“, – pasakoja J. Malinauskas. Kai malūnas nedirbdavo, susikaupdavo vandens perteklius, kuris nutekėdavo apvadu, šis apvadas dar išlikęs. „Labai panašus į melioracijos griovį, bet ten ne griovys, o žmonių rankomis iškastas kanalas. Dabar ten permesta lenta, kai sausa, tai gerai, bet kai šlapia, slidu, tai vos pereini. Žmonės taip trumpina kelią, nesukdami lanko. Takutis numintas, eina žmonės ir šiandien“, – pasakoja pašnekovas.
Ši vieta turėtų būti žinoma kiekvienam. „Žydų dėka iš čia 1922 metais Lazdijai buvo apšviesti. Galingas malūnas, lentpjūvė, o vėliau ir hidroelektrinė – toks technikos mazgas, sakyčiau, buvo labai stiprus, o ir upelis anuomet buvo platus ir vandeningas“, – sako mokytojas. Pasak jo, elektrinė veikė iki Antrojo pasaulinio karo. „Karo metais ten praktiškai viskas buvo sugriauta, bet kadangi nebuvo tokių galingų elektrinių aplink, tai 1944 metais elektrinė buvo atstatyta“, – pasakoja jis. Ši elektrinė veikė iki Kauno HE pastatymo. „Lazdijų elektrinė veikė dar ir 1960 metais“, – sako J. Malinauskas. Kai elektros jau buvo perteklius, mažas elektrines imta uždaryti, mat jų išlaikymas – brangus. „Kadangi elektrinė niekam nepriklausė, vis nyko“, – pastebi jis pridurdamas, kad plytas, akmenis žmonės paslapčiomis išsinešiojo, išsivežiojo. „Buvusio malūno griuvėsiai kasmet vis labiau nyksta, laikui bėgant ir visiškai sunyks“, – sako jis.
Idėją pasiūlęs pilietis mano, kad čia turėtų būti įrengtas tiltas su turėklais per upelį, takas (su laiptais ir turėklais), pastatyti suoliukai, apsauginiai turėklai iš metalo, suformuoti žuvitakiai ir brastos iš riedulių. Numatomi atlikti darbai – šiukšlių išgrėbimas ir išvežimas, tilto per upelį su turėklais įrengimas, nusileidimo nuo šlaito tako (su laiptais ir turėklais) įrengimas, atokvėpio suoliukų įrengimas, apsauginių turėklų (metalo konstrukcijos) prie viršutinio suoliuko įrengimas, žuvitakių ir brastų iš riedulių formavimas (su 10–15 m riedulių atvežimo, išdėliojimo ekskavatoriumi darbais). Mokytojas J. Malinauskas priduria, kad čia turėtų būti pastatyta ir informacinė lenta.
Dabar jis baiminasi, kad žmonės, paskaitę apie buvusį malūną, nepradėtų masiškai plūsti pasižiūrėti į ten čiurlenantį krioklį, tad iš anksto įspėja, kad prie buvusio Katkiškės malūno dabar labai nesaugu, ypač vaikams. „Praeitais metais, kai buvo kuriamas dokumentinis filmas apie žydus, kuris šiemet pasirodys, su kūrybine grupe nuvažiavome ant to tiltelio prie buvusio malūno, tai operatorius išsigando“, – pasakoja mokytojas. Ši vieta gerokai primiršta, kitiems gal ir nežinoma. Teritorija graži, tačiau labai apleista.
„Tad jei čia būtų sutvarkyta – būtų puiku“, – įsitikinęs mokytojas.
Katkiškėje yra problemų, dėl kurių tenka raudonuoti prieš čia atvykstančius svečius. Sako, kad reiktų atkreipti dėmesį ir pagaliau imtis ir sutvarkyti kelią, vedantį į žydų genocido aukų atminimo vietą, Katkiškės kaime esančią žydų masinių žudynių vietą, o ir automobilių stovėjimo aikštelė, kad ir nedidelė, čia, anot mokytojo, tikrai reikalinga, nes dabar tai daroma privačioje pievoje, kuri dažnai elektriniu piemenuku būna aptverta, o jei ne, tai po galvijų ganymo būna palikta to, į ką nė vienam nesinorėtų įlipti.
Mano kalbinti žmonės, lankęsi Katkiškėje, paklausti, kaip jie atvažiavę iki šios vietos, kelią apibūdino vienu žodžiu: „Tragiškas“.