Lazdijų krašto istorija bei žmonių gyvenimai atsispindi ir įvairiuose čia stovinčiuose architektūriniuose objektuose. Šie objektai mena laikus nuo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės klestėjimo iki šių dienų, ištaigingus didikų giminių bei paprastus Dzūkijos kaimo žmonių gyvenimus, džiaugsmingus ir skaudžius Lazdijų krašto ir Lietuvos istorijos įvykius.
Vienas įspūdingiausių architektūrinių objektų Lazdijų krašte tai Aštriosios Kirsnos dvaras. Kirsna – jotvingių kilmės vardas, reiškiantis juodą upę. Aštrioji Kirsna dokumentuose minima XVI amžiuje karaliaus Žygimanto III. Dvaro sodyba yra viena didžiausių Dzūkijoje – ją sudaro 19 pastatų ir parkas. Pastatų architektūroje atsispindi klasicizmo, romantizmo ir kitų istorinių laikotarpių stilistiniai bruožai. Tarp kitų Lietuvos XIX a. dvarų sodybų Aštriosios Kirsnos ansamblis išsiskiria itin originalia reprezentacinės ir ūkinės gamybinės dalių kompozicija (uždarų kiemų charakteris) su buvusia maksimaliai išvystyta vandens telkinių sistema bei gausybe parko elementų – apžvalgos kalvelių gausa parke. Dvaro sodyba mena žymiausius jos gyventojus – Lietuvos didikus Sapiegas, Karengas, Lukoševičius. 1997 m. įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Nuo 2001-ųjų dvaro sodyba rūpinasi nauji savininkai, ėmęsi atstatyti pastatus, atkurti parką. Dvare veikia žirgynas, organizuojamos įvairaus pobūdžio šventės, edukacinės programos, fotosesijos, vykdoma kita veikla.
Nors Aštriosios Kirsnos dvaras šiuo metu yra gražiausias ir daugiausiai išlikusių pastatų turintis dvaras Lazdijų krašte, bet praeityje jis turėjo ne vieną grožiu nenusileidžiantį konkurentą. Didikų šeimų puoselėjami dvarai puošė Būdvietį, Bulakavą, Rudaminą, Veisiejus. Būdviečio dvaro sodybos fragmentai yra apie 15 km į pietvakarius nuo Lazdijų, 4 km nuo sienos su Lenkija. Iš dvaro laikų išliko svirnas, koplytėlė, tvartas. Būdviečio svirnas pastatytas 1803 m. iš maumedžio medienos. Tai retas ir unikalus lietuvių liaudies architektūros statinys, architektūros paminklas, vertingas lietuvių liaudies medinės architektūros pavyzdys, įdomus savo išorės bei vidaus konstrukcijomis. Pastatas didelio stačiakampio tūrio, dviejų aukštų, su dvišlaičiu stogu. Pagrindiniame fasade įrengtas maišų pakėlimo mechanizmas. Svirnas nėra tradicinio plano: pagrindinis įėjimas su priesvirniu, paremtu šešiomis kolonomis. Vidaus erdvė nesudalyta jokiomis pertvaromis. Viduryje įrengti laiptai į antrą ir į pastogės aukštą, kur yra likęs maišų kėlimo įrenginys. Abiejų aukštų plokštumas skaido mažų langelių juostos. Langeliai būdavo uždaromi langinėmis. Vidaus erdvėje išsiskiria kolonos, kurios atskirdavo aruodus. Tai nekilnojamoji kultūros vertybė, saugoma Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo.
Dvarai buvo ne tik išskirtinės gyvenviečių puošmenos, dauguma atvejų tik pastačius dvarą aplink jį pradėdavo kurtis gyvenvietės. Rudaminos piliakalnio papėdėje esantis miestelis Rudamina buvo įkurtas Grigaliaus ir Marijos Masalskių XVI amžiuje po to, kai čia buvo pastatytas dvaras. Dvaras buvo apsuptas 6,5 ha parko ir tvenkinių. Iš Rudaminos dvaro laikų iki šiol išliko rūmai, tvarto, parko, tvenkinių sistemos fragmentai. Rudaminos dvaro sodyba yra unikali išlikusia XVI amžiaus sienine tapyba ant namo fasado.
Bulotiškės kaime esantis Bulakavo dvaras 1550 m. priklausė Felicijui Bulhakai, nuo kurio pavardės kilo ir dvaro pavadinimas. Dvaro sodyba taip pat buvo vadinama Bulhakowsk, Bulokiškės, Bulotiškės. Bulakavo dvaro sodyba nepanaši į daugelį klasicizmo epochos kompleksų savo išskirtiniu išplanavimu. Jis tarsi sudaro urbanistinio stiliaus uždarą aikštę. Ūkiniai trobesiai ir kiti pastatai pasukti į dvaro centrą, tai yra rūmus. Labiausiai akį traukia neįprastų formų oficinos pastatas – toks pats neįmantrus stačiakampis kubas su keturių kolonų portiku.
Veisiejų dvaro užuomazgos siekia 1501 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras šias žemes padovanojo Glinskiams. 1613 m. Veisiejų šeimininkais tapo Radvilos. 1733 m. dvarą nusipirko Teodoras Masalskis, vėliau dvarą valdė jo sūnūs Andrius ir Stanislovas. Dvaro sodybą, kurios fragmentai išliko iki mūsų dienų, kūrė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Juozapas Masalskis, kuris buvo vedęs Prancišką Oginskaitę. Jų šeimoje gimė būsimasis Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. 1743–1745 metais Veisiejų savininkas Lietuvos didysis etmonas Mykolas Masalskis užbaigė U raidės formos reprezentacinius rūmus pristatęs du fligelius. Iš kažkada prašmatnaus dvaro išliko vienintelis fligelis – vieno aukšto tinkuotas mūrinis statinys. 2014 m. sutvarkytame vieninteliame išlikusiame Veisiejų dvaro fligelyje įsikūrė Veisiejų regioninio parko lankytojų centras.
Šiuolaikinius architektūros stilius Lazdijų krašte atspindi Veisiejų ir Metelių apžvalgos bokštai bei Metelių regioninio parko lankytojų centras. Nuo vienu kilometru į pietryčius nuo Veisiejų miestelio nutolusiame Kailinių kaime, Snaigyno ežero šiaurės vakarinėje dalyje, stovinčio 15 metrų aukščio Veisiejų apžvalgos bokšto atsiveria ne tik Snaigyno ežero grožis su visomis trimis jo salomis, bet ir Veisiejų panorama. Šį bokštą pavyko pastatyti vos per šešias savaites iš 25 tonas sveriančių metalo konstrukcijų. Jo geometrija gan paprasta, tačiau architektūra išskirtinė: jis primena taurę, kurią juosiantys sraigtiniai laiptai pakelia į apžvalgos aikštelę. Vizualiai lengvos ir neapkrautos konstrukcijos suteikia statiniui grakštumo, lengvumo. Tarp Dusios ir Metelio ežerų, pietinėje Metelių kaimo dalyje, įrengtą 15 metrų Metelių regioninio parko apžvalgos bokštą suprojektavo architektas A. Gudelis. Metalines konstrukcijas apjuosus medinėmis sijomis statiniui puikiausiai pavyko įsilieti į nuostabų Metelių regioninio parko kraštovaizdį. Nuo 15 metrų aukščio apžvalgos bokšto atsiveria Metelio ežero, Metelių kaimo, Kemsinės pievos panorama ir siauras Dusios ežero ruožas. Kitoje ežero pusėje stūkso Papėčių piliakalnis. Nuo bokšto patogu stebėti ežere plaukiojančius paukščius. Pietinėje Dusios ežero pakrantėje įsikūręs Metelių regioninio parko lankytojų centro pastatas traukia akį savo išskirtine forma bei prie gamtos kraštovaizdžio priderintomis stiklo ir medžio konstrukcijomis. Lankytojų centre veiklos ras tiek vaikai, tiek suaugusieji. Ekspozicijoje išradingai pristatomas apylinkėse gyvenančių Lietuvoje retų balinių vėžlių gyvenimas ir Metelių krašto istorija. Pro vitrininius langus galima stebėti gausius paukščių būrius pavasario ir rudenio migracijų metu.
Jeigu keliausite į Lazdijus, būtinai aplankykite Lazdijų krašto muziejų ir Motiejaus Gustaičio memorialinį namą. Lazdijų krašto muziejus įsikūręs viename seniausių Lazdijų miesto pastatų. 1920–1936 m. čia veikė Seinų „Žiburio“ gimnazija. Muziejuje įrengta „Senoji gimnazijos klasė“, kurioje pristatoma krašto švietimo istorija, o lankytojus pasitinka kunigas Motiejus Gustaitis. Muziejus atspindi krašto istoriją, čia eksponuojami archeologiniai radiniai, senųjų žemėlapių kopijos, įvairūs istoriniai dokumentai. Antrame aukšte eksponuojama medžiaga apie Salomėją Nėrį. Šalia Lazdijų krašto muziejaus stovi Motiejaus Gustaičio memorialinis namas. Jame 1924–1927 m. gyveno Dzūkijos krašto švietėjas Motiejus Gustaitis. Jis buvo pavyzdingas dvasininkas, poetas, simbolikos pradininkas, rašytojas, muzikologas ir kalbininkas, vertėjas iš lotynų, prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių kalbų, pedagogas, filosofijos daktaras, pirmojo lietuviško „Stilistikos“ vadovėlio autorius. Šio namo statybai ir įrengimui daug pinigų pridėjo pats M. Gustaitis, rūpinosi, kad kuo gražiau ir meniškiau atrodytų, būtų įdomios architektūros. Šiame nedideliame vieno aukšto pastate buvo direktoriaus darbo kambarys ir kartu miegamasis, o antroje namo pusėje – gimnazijos raštinė. Muziejuje eksponuojama medžiaga apie M. Gustaičio gyvenimą ir kūrybą.
XX a. pradžios Dzūkijos kaimo architektūrą atspindi Etnografinė Prano Dzūko sodyba. Šis muziejus buvo įkurtas 1970 m. Delnicos kaime. Sodybą sudaro troba, svirnas, kluonas, geras tvartas, senasis tvartas ir kalvė. Visuose pastatuose veikia senovinių ūkio padargų, baldų, namų apyvokos daiktų ekspozicijos. Vasaros metu sodyboje vyksta etnografinės šventės.
Išskirtinis ir kelio atkarpos Kapčiamiestis-Leipalingis grindinys „brukakelis“. Tai bene seniausias kelias Lazdijų krašte. Senovinio akmenų kelio „brukakelio“ ilgis yra apie 400 m. Legenda byloja, kad šiuo keliu kunigaikštis Žygimantas Augustas pėsčias lydėjo savo mirusios žmonos Barboros Radvilaitės kūną iš Varšuvos į Vilnių.
Šeštokų geležinkelio stoties pastatų kompleksas – unikalus inžinerinės architektūros pavyzdys Lazdijų krašte. Stotis pastatyta 1898 m. šalia tuo metu stovėjusio dvaro. Stoties pastatą suprojektavo ir statybas prižiūrėjo inžinierius Aleksandras Gasketas. Vėliau pastatyti sandėliai, butai tarnautojams, čia ir šiandien dar gyvena žmonės. Iš Šeštokų geležinkelio stoties 1941 m. birželio 14-ąją buvo pradėti tremti į Sibirą šviesiausi Lietuvos žmonės, taip pat iš tos pačios stoties 1941-aisiais žydų tautybės žmonės buvo išvaryti link Kalvarijos, kur pasitiko tragišką savo likimą. Lietuvos tremtiniams pagerbti skverelyje prie geležinkelio stoties pastatytas kryžius ir paminklas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Šeštokai tapo Lietuvos vartais į Europą. Stotis yra valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas.
Aplankykite šiuos išskirtinius objektus, pasigrožėkite architektūrinių stilių įvairove ir iš arčiau pažinkite Lazdijų kraštą! Susidarykite Jums patogiausią maršrutą naudodamiesi nauju Lazdijų turizmo informacinio centro paruoštu išskirtinių architektūrinių objektų žemėlapiu.