Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Žmonės

Veronikos Povilionienės priesakas gimtajam Kapčiamiesčiui: „Nebėkite iš Lietuvos ir darykite vaikus“

Veronika Povilionienė: „Nebėkite iš Lietuvos, darykite vaikus. Puiki tauta esame!“

Beveik po metų pertraukos savo gimtinėje apsilankiusi visos Lietuvos mylima liaudies dainų dainininkė, Lazdijų rajono Garbės pilietė Veronika Povilionienė maloniai nustebino kapčiamiestiečius miestelio gimtadienio šventėje kartu su anūku atlikusi jautrią lopšinę.
Visada nuoširdi ir atvira iškilioji dzūkė nuolat domisi savo gimtinės žmonių gyvenimu, o iš triukšmingo Vilniaus atvykusi į savo kaimą mėgaujasi ramybe.
Apie praeities sentimentus, Kapčiamiesčio ir visos Lietuvos skaudulius, pagarbos kaimo žmogui stygių ir kitus jautrius dalykus kalbamės tiesiog su Veronika, kurią taip vadina visa Lietuva.

– Gerbiamoji Veronika, šiomis savaitėmis dažnai užsukate į savo gimtinę: praėjusį sekmadienį dalyvavote Kapčiamiesčio 505 metų sukakties šventėje, ateinantį savaitgalį su tėviškėnu J. Žitkausku vėl atvyksite į Kapčiamiestį. Emocijos, sentimentai užplūsta, grįžus į tėviškę?
– Ramybė. Gal tie sentimentai ir yra tada, kai parvažiuoji į savo namų kiemą, uždarai vartelius, tada supranti, kad tai yra ramybė. Namai man asocijuojasi su tėvo atmintimi. Anksčiau, kai tėvukas gyvas dar buvo, keliuku šalia mūsų namo visada lydėdavo mirusiuosius į kapines. Dabar, kai atvažiuoju, man atrodo, kad darželyje prie kelio ramiai stovi mano tėvukas. Nusėmęs kepurę. Ko gero, pro mūsų namus eina vėlių kelias. Atmintyje įstrigęs iš toli girdimas laidotuvių giedoriaus, kuris vesdavo litaniją, balsas ir stovintis tėvukas.

– Ar per pandemiją negrįžote į tėviškę, kaip darė daugelis miestiečių?
– Buvo žiema, reikėjo krosnis kūrenti, mūsų namas nėra pritaikytas gyventi žiemą. Apskritai jis nedidelis, jame dabar šeimininkauja mūsų jaunimas.

– Iš kaimo kilę brandaus amžiaus sulaukę žmonės vis dažniau, užbaigę gyvenimo darbus, sugrįžta gyventi į tėviškę. Ar Jums nekyla minčių persikelti iš Vilniaus į savo kraštą?
– Aš toks žmogus, kuris neturi kompiuterio, glostomojo telefono, aš toks žmogus, kuriam, jei reikia, galima pasiskambinti. Jei iškyla koks mirtinas reikalas, tai vyrui galima išsiųsti elektroninį laišką. Aš neturiu jokių svetainių, socialinių tinklų paskyrų, neskaitau pletkų, man labai ramu. Savęs neįsivaizduoju kaime, ten reikia tvarkytis, o sveikatos jau mažoka.

– Kapčiamiestis savo laiku buvo garsus miestelis Dzūkijoje, bet dabar jis nyksta, kaip ir daugelis Lietuvos miestelių ir kaimų. Ką daryti, kad taip nebūtų?
– Pasakykite, o koks Lietuvos likimas? Toks ir Kapčiamiesčio. Jei visi bėgsim iš kaimų ir Lietuvos, tai bus galas.

– Kaip atgaivinti Lietuvos kaimą?
– Kad žinočiau, tai pasakyčiau. Visų pirma, reikia, kad daugėtų vaikų. O jei to nebus, tai stovės tuščios trobos. Kapčiamiestyje anksčiau būdavo darbo, atsimenu, kiek daug mokyklos laikais mes dirbdavome girininkijoje. Manau, kad tie darbai niekur nedingo.
Mane jaudina tai, jog viešojoje erdvėje yra daug pajuokos kaimo žmonių atžvilgiu, nevengiama teigti, kad kaimas yra durniai. Tai dar viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės skuba išvažiuoti iš kaimo. Niekas nenori girdėti, kad kaimo žmonėms reikia rimtosios muzikos ir kitų dalykų.
Atsimenu, kai kartą važiavome su koncertu į Zarasų rajoną, pakeliui užvažiavome pas vieną iš dainininkų į kaimą, į kultūros namus. Kartu su mumis koncertavo ir Čiurlionio kvartetas. Po koncerto prie manęs priėjo kaimo moterytės ir sako: „Veronika, atvežkite daugiau tų simfonijų.“
Didelė problema, kad nuo mažumės mūsų vaikai girdi nelietuviškas dainas, nesuvokia lietuviškų pasakų esmės, nežino mūsų tautos istorijos. Po koncerto prie manęs priėjęs devintokas klausė: „Veronika, o kas yra stribai?“
Kai kurie jauni žmonės, klausydami folkloro ir pasakojimo apie jo esmes, įsivaizduoja, jog klauso pasakojimo apie Afriką. Kaip jaunimas įsivaizduoja folklorą? Esu girdėjusi, jog kai kam folkloras asocijuojasi su sena susiraukšlėjusia bobute suplyšusiu andaroku, bet labai geros širdies. Mūsų gyvenime labai trūksta širdies.

– Ko palinkėtumėte 505 metų sukaktį švenčiančio Kapčiamiesčio žmonėms?
– Nebėgti iš Lietuvos ir daryti vaikus. Puiki tauta esame!

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: