„Kepiniai – mano hobis, specialybė – visai kitokia. Esu baigusi lietuvių filologijos studijas. Dirbu pagal specialybę: esu Alytaus rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja“, – sako Gitana Račkauskaitė.
Kilusi iš Kelmynų kaimo, baigusi Lazdijų vidurinę mokyklą. „Čia ir dabar leidžiu atostogas. Vasarą man čia visko užtenka, sukasi galva nuo viso to grožio. Aš tiek daug vietų atradau, kurios yra visai šalia mano kaimo, o aš jų iki šiol buvau neaplankiusi. Noras pažinti tolimus kraštus, be abejo, yra, na, žiemą norisi į kokią Turkiją“, – prisipažįsta ji ir priduria, kad paprastai su sūnumi keliaujanti.
Pomėgis gaminti desertus išaugo į savą verslą: užsieniečiai mėgo naminius kepinius
Gitana sakosi nuo vaikystės turinti polinkį vis kažką kepti: tai pyragus, tai spurgas, skruzdėlynus mėgino. „Dabar galvoju, kad paveldėjau tai iš mamučių. Viena mamutė kepdavo didžiulius pyragus, su liže į krosnį šaudavo, visi namai kvepėdavo, kita mamutė sausainius kepdavo. Kai apsilankydavome, vaišių netrūkdavo. Kai prisimenu, tai net dabar dar užuodžiu tuos kvapus mamučių namuose“, – šiltai pasakoja ji.
„Mano kepinių pikas prasidėjo, kai tapau mama“, – sako Gitana. Būdama motinystės atostogose, daugiau laiko namuose sukosi, taip pamažu pasinėrė į kepinių pasaulį. Ir visa tai Airijoje, Dubline. Svečioje šalyje pomėgis išaugo net į savotišką verslą. „Verslas iš namų“, – sako ji ir priduria, jog šešerius metus Airijoje gyveno ir vis kepė.
„Turėjau leidimą kepti namuose. Ten viskas paprasčiau: atvažiavo, pasižiūrėjo, kad tvarkinga virtuvė, ir leido man kepti namuose, savo gaminius parduoti“, – prisimena ji. Prisipažįsta, jog kibo į darbus labai jau užsidegusi. „Ir tortus, ir keksiukus, ir pyragus kepiau“, – pasakoja Gitana. Sako, kad airiai netgi dažniau užsisakydavo nei lietuviai. „Airių tortai paprasti, paragavę mano naminių tortų, jie stebėdavosi ir vis užsisakydavo. Tokių neragavę buvo. Kartais net klausdavo, kiek sluoksnių tortą iškepsiu: dviejų ar trijų? O aš sakau: galiu ir 15. Tai jiems būdavo keista, išsprogdinę akis klausydavo“, – prisimena ji.
„Pradėjusi kepti Airijoje, nesustojau ir sugrįžusi namo“, – tikina Gitana. Tik dabar tai – tiesiog mėgstamas užsiėmimas. „Tai draugė, tai pažįstami kokie paprašo, tada iškepu. Tik jau mažiau laiko tam skiriu, bet retai pasitaiko, kad savaitgalį ko nors nekepčiau, kokio tai skanėsto“, – pasakoja ji. Prisipažįsta, kad dabar jau mieliau išbando naujoves.
Sugrįžusi namo, iš pradžių galvojo kažką panašaus daryti ir Lietuvoje, tęsti pradėtą verslą, dabar tai jau paliko tolimai ateičiai. Sako, kad gal tuomet, kai į pensiją išeis.
Mėsos labiau reikia nei desertų
Jauna, graži, manekeniškų kūno linijų moteris daug laiko praleidžia gamtoje. Ir jai visai nesvarbu – vasara ar žiema. Žiemą maudosi eketėje ar sniege ir net ne po pirties. „Pabandžius, noris vėl ir vėl. Labai energijos suteikia. Kai baigėsi žiema, galvojau: ką darysiu be eketės? Trūksta“, – prisipažįsta ji. Vasarą po Kelmynų kaimo kalnus vaikšto: žoliauja. „Žiemą žolelių arbatomis mėgaujamės“, – tarsteli Gitana.
Sako, jog nieko nedaro, kad išlaikytų tokią puikią figūrą, netgi nesisveria. Gal nieko nevalgo, net savo desertų neragauja? „Man mėsos reikia net labiau nei desertų“, – prisipažįsta ji. Patikina, kad ir desertai jai tik į naudą. „Aišku, viskas su saiku“, – įspėja ji.
„Mes mėgstame tiramisu, obuolių pyragą, varškės pyragą. O jau mandresniais desertais mėgstu kolegas darbe pavaišinti“, – neslepia ji.
„Yra toks posakis: batsiuvys be batų. Taip ir man. Nei aš pati, nei sūnus nesame smaližiai. Man ne tiek valgymas, kiek pats kepimo procesas patinka ir, žinoma, rezultatas, nes gaminys turi būti ne tik skanus, bet ir gražus“, – šypsodamasi sako Gitana.