Netrukus sukaks metai, kai Šeštokų ir Krosnos parapijoms vadovauja klebonas Valdas Smulskis. Jis jau spėjo susipažinti su tikinčiųjų bendruomene, taip pat rimtai kibo į ūkio darbus, sukūrė abiejų bažnyčių paskyras socialiniuose tinkluose, kur dalijasi tarnystės Dievui ir tikintiesiems džiaugsmais ir rūpesčiais.
Artėjant pirmosioms tarnystės Lazdijų krašte metinėms, kalbiname kleboną V. Smulskį.
– Jau metai dirbate naujose parapijose. Prieš dešimt mėnesių, kai kalbėjomės, sakėte, kad parapijų žmonės labai puikūs. Kokie įspūdžiai po metų?
– Pastebėjau, kad Krosnos parapijos tikintieji daug pamaldesni nei Šeštokų parapijos. Girdžiu, kad į Šeštokų bažnyčią sekmadieniais atvažiuoja daug žmonių iš kitų kaimų, net iš Simno, nes jiems patinka bendravimas su kunigu.
– Kokius darbus pavyko nuveikti?
– Krosnoje subūrėme Pastoracijos tarybą, apie 10 žmonių, su jais viską tariuosi. Atlikome daug remonto darbų: įrengėme svetainę, kad žmogus būtų padoriai priimtas Parapijos salėje. Kai paskelbėme mintį apie svetainės įkūrimą, tai visi puolė į pagalbą. Dabar ten galima daryti gedulingus pietus, jaukiai bendrauti. Krosnos bažnyčios bokštuose pakeistos žaliuzės, nes buvo supuvusios, bet kada galėjo nukristi žmonėms ant galvų. Abiejose bažnyčiose padėta šildomoji danga, kad žmonėms būtų patogiau.
Krosnoje, prie bažnyčios tvoros, atlikome daug darbų. Esu labai dėkingas buvusiam merui Artūrui Margeliui, su juo nuolat bendrauju, jis ištiesė pagalbos ranką, labai daug padėjo. Ūkiški darbai vyksta. Svarbiausia, dirbame su žmonėmis – darome atlaidus, žmonėms reikia bendrystės, reikia dėmesio, reikia kalbėtis. Per metus beveik viską padariau, ką buvau suplanavęs.
– Kaip su jaunimu sekasi dirbti?
– Kadangi visi papuolėme į COVIDO situaciją, nekalėdojau, mažai bendravau su parapijų žmonėmis, taip pat ir su jaunimu. Bet per Pirmąją komuniją, Sutvirtinimo sakramentą matau jaunų žmonių, ateina pas mane ir jaunų patarnautojų.
– Pernai kalbėjote, jog komunikuosite su bendruomene per socialinius tinklus. Ar pavyko tai įgyvendinti?
– Mes turime socialinį tinklą, visas naujienas dedu į paskyras, skelbiu visus parapijų įvykius, esu nufilmavęs abi bažnyčias iš paukščio skrydžio, kad žmogus, tai matydamas, jaustųsi šiek tiek pakylėtas. Tą informaciją mato čia gyvenantys žmonės ir tie, kurie gyvena kituose miestuose, bet yra kilę iš šių parapijų. Tegul mato, kad klebonas nesnaudžia.
– Suprantu, kad jau apsipratote naujoje vietoje?
– Jau kojas apšilau, jau žinau, kokie yra žmonių rūpesčiai, džiaugsmai, kokia kasdienybė. Kunigui tenka prie visko prisiliesti, matai įvairias gyvenimo situacijas. Dažnai tenka nueiti į parduotuvę, ten susitinku žmones, kurie nori pasidalinti savo problemomis, pageidavimais. Mielai su jais bendrauju.
Šeštokų bažnyčios lankomumas yra mažas, gal yra kokios „nuoskaudos“. Į Krosnos bažnyčią ateina labai daug žmonių, tai labai garbinga parapija, išleidusi į gyvenimą daug kunigų. O Šeštokai – pasyvūs, kleboną dar vis tiria. Pabandėme sutvarkyti Šeštokų bažnyčios sodą, džiugina tai, jog žmonės pastebi pokyčius. Šiek tiek keičiame liturgijos, mišių tvarką. Sunku žmones prisišnekinti, gal jie gyvenime yra per daug kažkuo nusivylę? Nežinau, kaip pakelti jų nuotaiką. Kiekvienas nori turėti čia, dabar ir greitai. Kvieti žmones, stiprini ryšį, judėti į priekį smagiau nei sėdėti ir laukti. Mato, kad esi organizuojantis kunigas, tai jiems gėda, jei neprisidės. Turime gyventi kaimenės gyvenimą. Geras ganytojas yra tas, kuris su ja gyvena, žino bėdas ir džiaugsmus. O tas ganytojas, kuris pabėga iš kaimenės, kelia abejonių, ar yra tikrai geras ganytojas.
„Dzūkų žinių“ informacija