Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Žmonės

Lietuvos pirtininkų keliai savaitgalį vedė prie Metelio

Praėjusį savaitgalį Metelio pakrantė tapo Lietuvos pirtininkų sostine. Ten pasikaitinti pirtyje, pasivanoti įvairiomis vantomis ir pasimėgauti lietuviškos pirties malonumais susirinko šimtai kvapnaus garo mėgėjų iš visos Lietuvos. Prie Metelio vyko tradicinis Lietuviškos pirties bičiulių draugijos renginys „Pirties diena“.

Vietą šventei pasiūlė lazdijiečiai

Kaip teigė šios draugijos vadovas Egidijus Žukauskas, „Pirties diena“ jau vyksta nuo 2009 metų, kasmet vis kitoje Lietuvos vietoje. Šiemet šventei buvo pasirinktas Lazdijų rajonas, Metelio pakrantė.
„Tai keliaujanti šventė, kurios tikslas – skleisti žinią apie pirties naudą sveikatai, parodyti pirties tradicijas. Draugijos nariai, kurių yra per šimtą, gyvena visoje Lietuvoje, turi savo pirteles. Draugijos narių yra ir Lazdijų rajone, jie matė mūsų šventes ir pasiūlė savo rajono savivaldybei tokią šventę surengti Lazdijų rajone. Buvo derybos, apžiūrėjome vietą, pasirengimas truko pusmetį ir šventė įvyko“, – pasakojo draugijos pirmininkas.
Šventė buvo nemokama, susirinko gausybė žmonių, tačiau pirčių talpumas buvo ribotas, vyko paskaitos, masažai, vanojimo varžytuvės.
E. Žukauskas pasakojo, jog vienas iš svarbesnių šventės elementų – Didžioji pirtis. Jis pastebėjo, jog tai „Pirties dienos“ tradicija. Iš vakaro prieš šventę suvežama 8 tonų akmenų krūva, kuri kaitinama visą naktį, paskui, pastačius virš jos palapinę, ji tarnauja visą dieną.
„Net dešimt programų ten vyko, dalyvavo per tūkstantį žmonių. Paskui visi nėrė į ežerą, Metelys – geras, seklus ežeras, tinkamas pirties procedūroms. Turėjome savanorių gelbėtojų, bet jų neprireikė, visi elgėsi saugiai“, – pasakojo ponas Egidijus.

Saugo lietuviškos pirties tradicijas

Paklaustas, kokios šios šventės tendencijos, draugijos pirmininkas pasidžiaugė, jog keičiasi lietuvių sąmonėje pirties supratimas ir naudojimo principai.
„Anksčiau pirtyje būdavo alus, netrūkdavo ir kitų svaigalų, dabar to nebelieka, tokių dalykų maišyti nebegalima. Pirtininkai parodo, kaip reikia teisingai naudotis pirtimi. Tai ta vieta, kur galima susitikti su draugu ar nuvesti šeimyną. Žmogui lietuviui pirtis reikalinga vieną kartą per savaitę“, – sakė E. Žukauskas.
Jis džiaugėsi, jog iš lietuvių sąmonės išeina sąvokos „rusiška“, „turkiška“ pirtis, nes lietuviai nuo amžių turi savo pirtis ir savo pirties tradicijas, todėl Lietuviškos pirties bičiulių draugija siekia, kad tos tradicijos per globalizmą nebūtų numarintos, kad būtų išsaugota lietuviškos pirties kultūra.

Vanojimas turi savo taisykles

Per šventę vyko ir daug dėmesio sulaukusios vanojimo varžytuvės, jose puikiai pasirodė svečias iš Šilutės Saulius Ivanauskas. „Dzūkų žinios“ pakalbino patyrusį pirtininką ir paprašė pasidalinti įspūdžiais iš „Pirties dienos“ prie Metelio.

– Ar seniai draugaujate su pirtimi?
– Kiek save atsimenu, tai vis pirtyje. Nuo mažų dienų esu pirties mėgėjas. Aplink mus gyveno daug sentikių, rusų, jie visi turėjo pirtis. Tai mes dažnai eidavome pas juos į pirtis. Taip ir užaugau su pirtimi. Seniai svajojau papulti į pirtininkų ratą. Šiemet susiruošiau dalyvauti „Pirties dienoje“ ir atvykau prie Metelio. Pirmą kartą nusprendžiau išbandyti savo jėgas vanojimo rungtyje. Visai neblogai pavyko.

– Pagal ką sprendžiama, kuris pirtininkas vanoja geriau ar blogiau?
– Vertinimo kriterijus – išlaikyti pirties karščio ir drėgmės santykį, bendra suma turėtų būti apie 130 laipsnių. Sakykim, 60 laipsnių karštis ir 70 laipsnių drėgmė.

– Galima suprasti, kaip palaikyti pirties karštį, bet kaip su drėgme?
– Pilame ant akmenų vandenį ir reguliuojame drėgmę. Įdomiausia yra tai, jog pačioje pirtyje vanotojas nemato, kokia yra pirties ir drėgmės temperatūra, nes nėra nei termometro, nei hidrometro. Turi pats numanyti tą santykį. Visi davikliai yra išvesti į pirties išorę, kur vertinimo komisijos pirmininkas nuolat stebi, koks yra temperatūrų santykis pirties viduje. Vanoti reikėjo apie 15 minučių. Taip pat buvo stebima vanojimo technika, kūno paruošimas, kaip dirbi su vanta, kaip įkaista kūnas po vanojimo. Išėjus iš pirties, teisėjai matuodavo vanojamojo kūno temperatūrą ir vertindavo, ar tolygiai įkaitęs kūnas. Anksčiau neteko vanoti, kai darbą vertina termometrai, viską darau iš intuicijos ir bendraudamas su vanojamuoju.

– Kas buvo tas laimingasis, kurį vanojote per varžybas?
– Vanojau Lenkijos lietuvį. Pagal taisykles reikėjo turėti savo modelį, tai buvau sutaręs, kad jį iš Šilutės atsivešiu. Bet tas žmogus negalėjo važiuoti, tai nusprendžiau, kad susirasiu modelį vietoje. Pasiūliau vaikinukui iš Lenkijos, jis sutiko, o paskui labai džiaugėsi.

– Tie, kas apie pirtį menkai išmano, tai sakytų, jog 60 laipsnių pirtyje – visai mažai.
– Taip atrodo, tačiau kai reikia pirtyje išbūti apie 20 minučių, o dar ir didelė drėgmė bei dar fiziškai dirbi, tai nėra taip paprasta. Dar turi stengtis, kad žmogus, kurį vanoji, jaustų malonumą.

– Buvo 17 mobilių pirtelių. Ar Jūs irgi atvykote su savo pirtele?
– Ne, savo pirties nesivežėme, atvažiavom tik su vantom.

– Kokias vantas atsivežėte?
– Beržines. Viena buvo su pelynais, kitos paprastos. Turėjau vieną vantą – laimėtoją, kuri buvo 125 cm ilgio, padaryta iš beržo svyruoklio šakų. Ji buvo šviežia, nedžiovinta, naudojama „pasemti“ garui nuo lubų ir nuleisti žemyn. Švieži lapeliai duoda gerą aromatą. Paskui susuki vantą į vainiką ir pakiši vanojamajam po galva vietoj pagalvėlės, o kita vanta pridengi veidą, kad būtų lengviau kvėpuoti.

– Ar kitais metais vėl dalyvausite „Pirties dienoje“?
– Labai norėčiau, nes per tokias šventes susitinki daug bendraminčių, pasisemi patirties, bet šiemet pakeitė renginio taisykles – varžytuvėse gali dalyvauti tik vieną kartą. Tai dabar teks palaukti.

– Ar dažnai lankotės Dzūkijoje?
– Čia atvažiuojame bent kartą per metus, nes turime giminaičių. Tai pasivažinėjame po šį puikų kraštą.

„Dzūkų žinių“ informacija

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: