Praeitą savaitę internetiniame portale „Delfi“ paskelbti jo užsakymu rugpjūčio 24–31 dienomis atlikti visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter“ tyrimai. Pastaruosiuose atsispindi politinių partijų, politikų ir įvairių valstybės institucijų populiarumo reitingai.
Partijų populiarumo viršūnėje atsidūrė net trys politinės jėgos, kurios pelnė daugiau nei dešimt procentų apklaustųjų simpatijų: Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, Lietuvos socialdemokratų partija ir Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga. Konservatorių populiarumo reitingas rugpjūtį buvo 12,1 procento, socdemų – 11,9 procento, o valstiečių – 11,1 procento. Liberalų sąjūdžio reitingas rugpjūtį buvo 7 procentai, Laisvės partijos – 5,3 procento. Jeigu tai būtų balsavimo rezultatai, penkių procentų patekimo į Seimo barjerą būtų peržengusi ir Darbo partija, kurios populiarumas rugpjūtį siekė 5,3 procento.
Kad tarp populiariausių politinių partijų Lietuvoje yra socdemai ir valstiečiai, tai turėtų nieko per daug nestebinti, nes dėl migrantų krizės ir koronaviruso pandemijos esantys valdžioje konservatoriai išgyvena nelengvus laikus. Tad rožių brolijai su gandrais net nereikėjo labai stengtis, kad aplenktų kregždutes ir atsidurtų šalies politinių partijų viršūnėje. Bet pastarųjų partijų pasiekimas nėra toks didelis ir reikšmingas, nes valdžioje esantys konservatoriai irgi ten pat, kur ir socdemai su valstiečiais – populiarumo viršūnėje. Tiesa, reikia pastebėti, kad visų trijų partijų populiarumas yra apylygis ir svyruoja galimos paklaidos ribose. Tik laimėję Seimo rinkimus konservatoriai išgyveno populiarumo medaus mėnesį. Galima prognozuoti, kad šios dešiniosios partijos populiarumas po truputį mažės, nes tokiu metu būti valdžioje turbūt nepalinkėsi ir savo didžiausiam priešui.
Valstiečiai po Seimo rinkimų savo buvusį populiarumą, turėtą būnant valdžioje, išbarstė, nes jų pasirinkta taktika itin dažnai ar net be jokio reikalo ir ant kiekvieno kampo rėkauti, kad konservatoriai tempia į dugną valstybę, ne visai pasiteisino. Ir taip valstiečiams atsidūrus, švelniai tariant, ne itin kokioje padėtyje situacija dar pablogėjo, kai S. Skvernelis iš partijos išsivedė nemažą grupelę valstiečiams priklausiusių politikų. Ir ne bet kokių, o protingiausių ir geriausių. Štai kur didžiausia valstiečių bėda, kuri dar kol kas jų populiarumo reitingams ne itin atsiliepė, bet turės didelę prastą įtaką ateityje.
Labiausiai šiuo atveju džiūgauja socdemai, atsidūrę tarp politinių partijų lyderių. V. Blinkevičiūtė užtempė kairiuosius į politinių partijų populiarumo Džomolungmą, kurioje jie buvo taip seniai, kad kai kurie iš jų tą faktą net primiršo arba prisimena kaip spalvotą sapną. Dabar socdemai stovėdami viršūnėje ir tuo be galo džiaugdamiesi ir dar apsvaigę nuo prancūziško šampano net nesupranta, kad visose gyvenimo srityse yra lengviau užkopti į viršūnę nei joje išsilaikyti.
Reikia pripažinti, kad socdemai taip aukštai užkopė ne savo kojomis, o politikos sunkiasvorės buvo už ausų užtempti į viršūnę. Net V. Blinkevičiūtei tapus socdemų partijos pirmininke kurį laiką socdemų populiarumas nejudėjo aukštyn. Bet kai plačiųjų masių galvos vingius pasiekė žinia, kad visuomet miela ir motiniška ponia Vilija imasi vadovauti Lietuvos socdemams, šios partijos populiarumas pradėjo augti.
Galima prognozuoti, kad ir netolimoje ir kiek tolesnėje perspektyvoje socdemų populiarumas tik didės, bet ar sugebės jie padidintą savo populiarumą išsaugoti iki kitų Seimo rinkimų, sunku prognozuoti. Net ponia Vilija ilgą laiką negalės visų tempti už ausų. Visa kairiųjų partija turi atrasti daugiau lyderių ir išskirtinų asmenybių, sugebančių traukti partiją aukštyn.
Socdemams būtų itin palanku, jeigu nuo valstiečių atskilęs S. Skvernelis su savo kompanija įsilietų į jų gretas. Bet to paties juk trokšta ir liberalai. Pastariesiems galima realiai tikėtis sulaukti naujų veidų savo gretose.