„Tas apdovanojimas šiek tiek mane sujaudino, nes daug metų niekas mano darbų jau neatsiminė. Truputį buvo smagu, kad seną žmogų kažkas sugebėjo atsiminti ir pagerbti. Tas žestas man buvo netikėtas, malonus ir jaudinantis“, – sakė žinoma Lazdijų krašto visuomenės veikėja Birutė Vanagienė, kuriai praėjusį antradienį Nacionaliniame dramos teatre vykusiame Lietuvos savivaldybių asociacijos renginyje buvo įteiktas „Auksinės krivūlės“ riterio ženklas už nuopelnus Lietuvos savivaldai, jos plėtrai ir stiprinimui.
Kasmet vykstančiuose „Auksinės krivūlės“ apdovanojimuose pagerbiamos šalies savivaldybės, iškilios asmenybės, nuveikusios reikšmingų darbų savivaldos srityje.
B. Vanagienę pažįsta daugelis Lazdijų krašto žmonių. Ji buvo viena iš savivaldybės vadovių Lazdijų savivaldos pradžioje, dirbo mokyklos direktore, įkūrė du muziejus, rašė vadovėlius, vadovavo legendinei humoro grupei „Dzyvų dzyvai“.
Sveikindami B. Vanagienę gavus garbingą apdovanojimą, kalbamės su ja apie pirmuosius savivaldos žingsnius Lazdijuose, visuomeninę veiklą, pedagoginį ir kultūrinį darbą.
– Gerbiamoji Birute, buvote pirmoji etatinė Lazdijų rajono tarybos pirmininko pavaduotoja. Ar sunki buvo savivaldos pradžia mūsų krašte?
– Tarybos pirmininkas Leščinskas tuo metu buvo kartu ir kolūkio pirmininkas, todėl negalėjo užimti etatinių pareigų, tai aš buvau etatinė pavaduotoja. Pradžioje buvo sunku, nes Vyriausybė mums siųsdavo įvairiausių dokumentų, nutarimų, draudimų, mes nespėdavome visko vykdyti. Kolūkių naikinimas, muitinė, ekologija, privatizacija. Gausybė naujų reikalų. Dar veikė LDDP, buvo daug jų taryboje, jie turėjo daug sovietinio raugo, buvo ir sąjūdiečiai su savo principais, tai reikėjo derinti jų pozicijas, kad priimami sprendimai būtų naudingi Lazdijų krašto žmonėms. Buvo daug problemų. Kai man suėjo 55 metai, sukako pensinis amžius, tai ir išėjau iš tarybos.
– Ar paskui nedalyvavote politikoje?
– Vėliau nebedalyvavau politikoje, nes nusivyliau politikais, taip pat ir savo rajono, nes daugelis jų turi daug asmeninių interesų. Bandžiau prieš tai kovoti, tai jie susivienijo ir siūlė man atsistatydinti. Sulaukiau pensijos ir išėjau, atsikandau šio reikalo. Aktyviai nebedalyvauju politikoje, bet nuolat ja domiuosi.
– Teko girdėti, jog buvote Lazdijų muziejų steigimo iniciatorė?
– Kai dirbau taryboje, pamačiau, kad kai kas labai kėsinasi į „Žiburio“ gimnazijos pastatą. Tai buvo ir verslininkai, ir kai kurie tarybos nariai. Šis pastatas turi savą istoriją ir architektūros savitumą. Visokiais frontais kovojau, kad jis nebūtų privatizuojamas. Taryba turėjo skirti lėšų šio pastato remontui, tai visi man aiškino, kad tai kainuos daug pinigų, todėl reikia privatizuoti ir nereiks ieškoti pinigų remontui.
Tuometiniame laikraštyje „Darbo vėliava“ parašiau straipsnį, jog, jei privatizuos „Žiburio“ gimnaziją, aš eisiu badauti. Atsirado tarybos narių, kurie aktyviai pradėjo mane remti. Sakiau, jog ten reikia įkurti muziejų. Tada savo automobiliu apvažiavau visą Lietuvą, susitikau su visais tuo metu dar buvusiais gyvais „Žiburio“ gimnazijos auklėtiniais ir rinkau medžiagą muziejui. Knygas, nuotraukas, atsiminimus. Jie visą tą medžiagą atidavė tik su ta sąlyga, kad būtų įrengtas ir Motiejaus Gustaičio muziejus.
M. Gustaitis buvo kunigas, tai kai kurie seno raugo deputatai tam priešinosi. Bet mums pasisekė, gavome pinigų – įrengėme ir M. Gustaičio muziejų, ir Krašto istorijos muziejų. Visa medžiaga buvo renkama mano asmeninėmis lėšomis ir viskas buvo įrengiama iš mūsų entuziazmo, degiau tuo reikalu.
Kai dirbau mokykloje, mano idėja buvo įkurti mokyklos parką, bet po manęs dirbę direktoriai apleido šį projektą. Mes parką įkūrėme su ūkvedžiu ir vienu darbininku, viską padarė mokytojai, mokytojų vyrai, moksleivių tėvai, vyresnių klasių mokiniai. Po velėną sunešėme kalną ir ten įrengėme Abiturientų alėją. Nupirkom 150 rožių, mokiniai takus išklojo. Tačiau vienas direktorius pasakė: „Kam reikia tų parkų, tai buržuazinių ponų išmislas“.
– Keturiasdešimt metų vadovavote legendinei humoro grupei „Dzyvų dzyvai“. Ar ta veikla Jums buvo įdomi?
– Tai buvo labai įdomus, bet nelengvas užsiėmimas. Kasmet tekdavo rašyti naujus scenarijus, kad laimėtume konkursus, dalyvaudavome televizijos laidose. Smagu, kad šis kolektyvas išgarsino Lazdijus visoje Lietuvoje.
– Teko girdėti, kad esate parašiusi lietuvių kalbos vadovėlį.
– Prieš 15 metų pradėjau rašyti lietuvių kalbos vadovėlį 5 klasei. Dalyvavome konkurse ir laimėjome trečią vietą, tačiau tąkart išleido tik pirmosios vietos laimėtojų vadovėlį. O mano vadovėlio išleidimą finansavo žentas, bet jis buvo išleistas po 10 metų.
– Kuo dabar gyvena Birutė Vanagienė?
– Gyvenu dvejopą gyvenimą – žiemas leidžiu savo bute Lazdijuose, o vasarą gyvenu tėviškėje, kaime, prie Dusios. Aktyviai bendrauju su kaimo bendruomene, organizuojame renginius, taip pat kartais nuvežu kaimo žmones, kurie neturi galimybės patys pasiekti rajono centro, į Lazdijus.
– Tai pati vairuojate automobilį?
– Vairuoju pati, nors netrukus sukaks 85-eri. Į Vilnių, Kauną nevažiuoju, tačiau po rajoną drąsiai važinėju – lenkiu tik stovinčias mašinas.
– Palyginkite, kokia buvo savivalda prieš tris dešimtmečius ir dabar.
– Viskas labai pasikeitė. Mes tada nežinojome, kokia turi būti taryba, koks veiklos modelis, buvo daug saviveiklos, nuolat tardavomės vieni su kitais. O dabar viskas aišku, apibrėžta. Dabar savivaldai yra daug lengviau dirbti.
– Ačiū už pokalbį ir stiprios Jums sveikatos!
„Dzūkų žinių“ informacija