Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Gamta

Partizanų takais: Kalniškės miškas

Memorialas Kalniškės mūšiui atminti. (Lazdijų turizmo informacijos centro nuotr.)

Rita Krušinskaitė

Jau prabėgo 76 metai nuo Kalniškės mūšio, į tautos istoriją įėjusio kaip vieno didžiausių lietuvių rezistencijos mūšių. Bėgant dešimtmečiams, tikri faktai persipynė su legendomis, tačiau Kalniškės mūšio memorialas, esantis Lazdijų rajone, Šeštokų seniūnijoje, visada primins nepaprastą partizanų narsą kovoje su okupantais.
Mūšis, atnešęs šlovę Lietuvos partizanams ir pajuoką sovietų kariuomenei, įvyko 1945 metais gegužės 16 dieną. Kalniškės mūšis įrodė, kad nedidelis motyvuotų kovotojų pulkas gali padaryti didelę žalą daug geriau parengtam ir ginkluotam puolančiam priešui, bei patvirtino seną tiesą – vienybėje slypi jėga.
Apie 100–120 lietuvių partizanų būrį užpuolė 1-ojo
Pabaltijo fronto NKVD kariuomenės 220-asis Kutuzovo ordino pulkas. Užvirė nelygi žūtbūtinė kova, joje žuvo 44 partizanai.
NKVD pajėgų nuostoliai buvo nepalyginamai didesni – jie prarado kelis šimtus karių. Narsiai kaudamiesi lietuviai juos nukovė per kelias valandas. Partizanai iš reguliariosios kariuomenės apsupties prasiveržė tik sutemus. 
Mūšio liudininkai prisiminimuose rašė, kad tuo metu Kalniškės miške buvo apie šimtas partizanų, jiems vadovavo Lietuvos ulonų puskarininkis Jonas Neifalta-Lakūnas, kuriam talkino Aleksandras Padimanskas-Šarūnas.
Laisvės kovotojas Juozas Lukša-Daumantas knygoje „Partizanai“ apie Kalniškės mūšį rašė: „Šiose kautynėse šalia vyrų lygiai drąsiai pasirodė ir moterys. Lakūno žmona Pušelė (buvusi mokytoja) per visas kautynes drąsiai kovėsi, pavaduodama kritusius kulkosvaidininkus, neišleisdama iš rankų kulkosvaidžio net tada, kai jos abi kojas sužeidė. Šalia jos lygiai drąsiai kovėsi partizanė Drebulė.“ Abi moterys žuvo.
Mūšiui vadovavęs J. Neifalta-Lakūnas liko gyvas ir toliau vadovavo Kalniškės partizanams. Jis žuvo kito mūšio metu vėlyvą 1945-ųjų metų rudenį.
Sovietų kariuomenės vadai savo raportuose pranešė įveikę ginkluotos „gaujos“ pasipriešinimą, tačiau lietuviams šis pralaimėjimas buvo tolygus pergalei, patvirtinusiai mūsų tautos narsą ir ryžtą.
Žuvusių partizanų palaikai buvo išvilkti ir sumesti pamiškėje prie kelio. Kitos dienos vakarą plentu per Krosną ir Atesnykėlius arkliais ir sunkvežimiais stribai partizanų kūnus pervežė į Simną ir suguldė turgaus aikštėje. Išniekinti kūnai ant grindinio tysojo keletą dienų, o aplink vaikštinėjantys stribai stebėjo, kaip reaguoja atėjusieji. Vėliau partizanų kūnai buvo sumesti į Simno ežero pakrantėje buvusią aviacinę duobę ir užkasti. Kalniškės mūšio vietoje atėję aplinkinių kaimų žmonės surinko likusias partizanų kūno dalis ir palaidojo bendrame kape. 
1989 metais partizanų palaikai buvo perlaidoti Simno kapinėse, 1990-aisiais Kalniškės miške, mūšio vietoje, marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė paminklą žuvusiems partizanams.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: