Dzūkų žinios

Lazdijų informacinis portalas, naujienos

Kultūra Žmonės

Šeštos knygos autorė Laimužė: „Šią knygą renka kaip uogas“

Laimužė-Laima Stankevičienė (dešinėje) išleido šeštąją knygą „Nesakyk – rytoj“: „Šią savo knygą skyriau savo gerai draugei, kurią sese vadinu, – Audronei Granskienei“.

Dineta Babarskienė

Laimužė-Laima Stankevičienė džiaugiasi pati, sveikina ją jos kūrybos gerbėjai. Ir nors jos naujai išleista šeštoji knyga „Nesakyk – rytoj“ dar oficialiai nepristatyta, tačiau apie ją vos išgirdę draugai, pažįstami, jos kūrybos gerbėjai ir mylėtojai noriai ją įsigyja, užsisako, dalijasi. Šįkart duoklė atiduota – poezijai.

Kodėl knygą pirmieji išvys ne mūsų rajono skaitytojai?

Priežastis tam yra. „Šią savo knygą skyriau savo gerai draugei, kurią sese vadinu, – Audronei Granskienei“, – paaiškina knygos autorė Laimužė. Tikina, kad ši moteris – to verta.
Pakalbinti pažįstantieji ponią Audronę, kaip susitarę tvirtino, kad jeigu ne ji, tai jie nieko nematytų, o ir nieko kaime nevyktų. Vyresni kaimo gyventojai, jau garbaus amžiaus sulaukę, ponios Audronės dėka jaučiasi reikalingi, jų buvimas kartu – svarbus. „Renginiai, projektai – viskas ant jos pečių“, – tikino Kumečių gyventojai. Pasakoja, kad ji buria ne tik vietinius, čia atvažiuoja net miestiečiai: įsitraukia į jos organizuojamas veiklas. „Visa šeima iš Alytaus atvažiuoja: ir mama, ir tėtis, ir 15 metų sūnus būgnais muša. Jauniausi 15 metų, vyriausi per 80 – mano vadovaujamoje kapeloje“, – paklausta patvirtina pati Audronė. Sako, kad daug keliauja po visą Lietuvą, koncertuoja. Prisipažįsta, išmaišę ir kone visą Lazdijų rajoną: jai šis kraštas gerai pažįstamas.
Ponia Audronė septyniolika metų vadovauja Kumečių kaimo bendruomenei, yra subūrusi Kumečių bendruomenės kapelą „Kaimynai“, kuriai jau 13 metų vadovauja, taip pat moterų trio. „Daug metų savanoriškai kultūrinį darbą dirbau“, – prisipažįsta ji ir priduria, kad jos širdžiai tai itin miela veikla. Ar nepavargote? „Na, kartais imu ir pagalvoju, kad jau gal gana, bet vėl kažkas pavyksta, kokį projektą sėkmingai įgyvendiname ir vėl noras, vėl ūpas pakyla. Žmonės dėkavoja ir vėl norisi dirbti, eiti, daryti. Pagalvoju, kad tiek darbo, širdies atiduota, savęs daug paaukota, o ir su žmonėmis susigyvenusi, kažkaip gaila būtų mesti, palikti“, – nuoširdžiai prisipažįsta ji. Vis tik šiemet ji jau siūlė perimti bendruomenės vairą kitam, tačiau buvo pasakyta, jei ji nevadovaus, tada bendruomenė pabyra, visi išeina – tad ji ir vėl sutiko.
Paklausta, ar numanė, o gal žinojo, kad jai dedikuota knyga bus išleista, ponia Audronė prisipažįsta, kad tai jai buvusi didelė staigmena, kai sužinojo, kad Laimužė savo knygą paskyrė jai. „Širdžiai miela ir gera, ir dar nuo tokio nuoširdaus žmogaus. Suvedė mus pats likimas. Mes gal panašios kažkuo. Labai džiaugiuosi, kad tapome geromis draugėmis, priima mane kaip šeimos narį ir net skyrė knygą. Taip sulipome mes abi kaip Siamo dvynės. Bendraujame ir šeimomis. Ji dažna viešnia mūsų renginiuose“, – papasakoja A. Granskienė. „Aš ten jaučiuosi kaip sava, mane ten gerbia, kviečia, o aš niekada neatsisakau. Puikūs žmonės ten gyvena, pagarbūs vieni kitiems, pas juos visada miela paviešėti“, – patikina Laimužė.
Audronei nepaprastai smagu, kad išleista poezijos knyga ir dar jai dedikuota, mat ji – meno žmogus, visai neseniai dar dirbo Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Miroslavo skyriaus renginių organizatore, tačiau, kaip pati prisipažįsta, jau ir amžius daro savo, per sunku visur suspėti, tad dabar jau atsidės tik bendruomenės reikalams. Poeziją, prisipažįsta, mėgsta, skaito, o ir vesdama renginius dažnai renkasi skaityti būtent Laimužės eiles.
Kol kas rankose knygos Audronė neturėjo, paims lapkričio 13-ąją, mat tada knyga bus pristatyta Kumečiuose. „Knygos pristatymo renginyje sudainuosime jos eilėraščių. Tik kad niekas čia mums kojos nepakištų. Norime pagerbti Laimužę. Labai šiltas, geras žmogus ji. Dabar tokių žmonių reta“, – sako ji.

Tai jau šeštoji, bet dar ne paskutinė

„Esu išleidusi jau šešias knygas. Apie 2000 egzempliorių mano knygų išleista. Buvo netgi pakartotinių leidimų. Ir nepatikėsite: aš neturiu jų nė vienos, net kai labai norisi kažkam padovanoti. Tad šią, šeštąją, leidau, tai važinėdama po kaimo bendruomenes, po bibliotekas, dalyvaudama įvairiuose susitikimuose, šventėse, vėl turėsiu ką padovanoti, turėsiu ką nuvežti“, – prisipažįsta pati kūrėja Laimužė-Laima Stankevičienė. Neslepia, kad tokia jau jos mada – dovanoti savo knygas.
Šįkart knygos tiražas nedidelis – 200 egzempliorių. Išleista Punsko „Aušros“ leidykloje. Paaiškina, kad dabar platinimas sunkus, Krosnoje pašto skyriaus nėra, o ir išleisti knygą finansinių resursų reikia nemenkų: spausdinimo paslaugos ženkliai pabrango. Laimužė rėmėjų neieško: knygas leidžia iš savo asmeninių lėšų. „Galų gale, nenoriu, kad lentynose mano knygos gulėtų. Skaitytojai išperka, išdovanoju, daug mano knygų yra ir Lazdijų rajono bibliotekose“, –kalba ji.
Paklausta, ar ilgai truko išleisti šią knygą, sako, kad ji darbuojasi nuolat po trupučiuką: kuria, redaguoja, atrenka, kurie eilėraščiai jai pačiai labiausia patinka, pati ir maketuoja. „Viską praktiškai pati padarau“, – tikina ji.
Pasidžiaugia, kad jos eilės vis dažniau virsta dainomis. „Jau ir iš naujos knygos yra eilėraščių, kuriuos dainuoja. Mano eiles jau dainuoja ir „Daumantų muzikantai“, – prasitaria ji.
Sako, kad eilių, o ir dar nepapasakotų, netgi neužrašytų istorijų Laimužė dar turi. „Gula eilės. Jų turiu dar penkioms knygoms – ir ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Dar neužrašytas istorijas kol kas tik vyras girdėjęs“, – prisipažįsta ji. Tiesa, pavasarį žada išleisti ir septintąją knygą.
Bet pirmiausia, neužbėgant įvykiams už akių, šeštosios knygos „Nesakyk – rytoj“ pristatymas Kumečiuose. „Pirmiausia su nauja knyga pas Audronę, pirmiausia pas ją“, – nekantraudama sako knygos autorė.

LEAVE A RESPONSE

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

%d bloggers like this: