Dineta Babarskienė
Lietuvoje per Užgavėnių šventę yra priimta įvairiais žaidimais, dainomis, šūkiais stengtis išvyti „žiemą iš kiemo“ ir, žinoma, sudeginti jos simbolį Morę. Užgavėnių metu būtina daug valgyti, kad visi metai būtų sotūs ir turtingi. Neatsiejami šios šventės veikėjai yra Lašininis ir Kanapinis, persirengėliai, kurie grumiasi tarpusavyje. Pergalę visuomet švenčia Kanapinis. Per Užgavėnes taip pat priimta persirengti velniais, raganomis ar čigonais, pasipuošti kaukėmis.
Tačiau mokytojas ekspertas Jonas Malinauskas pastebi, jog Užgavėnių šventės prasmė nėra tik
masinis blynų valgymas. Pasirodo, linksmoje šventėje slypi šimtmečių istorija ir senovės tradicijos.
Kokia gi toji tikroji šventės, šiandien švenčiamos kaip Užgavėnės, istorija?
Užgavėnės – žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventė. Tai juoko, džiaugsmo ir išdaigų diena. Išjuokiamos gyvenimo ir žmonių negerovės, o kartu suteikiama ir apeiginė, maginė prasmė visai bendruomenei. Mūsuose šios šventės užuomazgos aptinkamos daugiau kaip prieš 12 tūkstančių metų, kai žmonės apsigyveno dar akmens amžiuje (paleolite). Tai buvo pagoniška šventė, siejama su žemdirbyste. Ir tik įsigalėjus krikščionybei ji buvo priderinta prie krikščioniškojo bažnytinio kalendoriaus su Užgavėnių vardu. Tačiau archajiškumas išliko. Sukurtos mistinio pasaulio dvasios ir toliau sergėjo mūsų protėvių agrarinį ūkį, padėjo medžioklėje, vaisindavo gyvastį. Istorijos eigoje mistika persikūnijo į realistinio pasaulio personažus: mešką, briedį, gervę, gandrą, ožį, avį ar į „svetimus“ – žydus, čigonus, vengrus, elgetas. Krikščionybė įnešė ir naujus herojus, tokius kaip velnią, giltinę, raganą.
Kaip Užgavėnių šventimas kito?
Pirmykštis žmogus jį supančio pasaulio nesugebėdavo suvokti. Tai, ko negalėjo paaiškinti, perleido mistikai, dvasioms (antgamtiniam pasauliui). Sukūrė stabus, dievus, mitus ir legendas. Juos garbindami virsdavo gyvomis būtybėmis iš nežinomo pasaulio. Ir tikėtasi bei prašyta jų pagalbos. Sukurtos dvasios talkino medžioklėje, žemdirbystėje. Antgamtinių būtybių garbinimas yra užsilikęs kaukėse, tautosakoje. Kuriantis miestams ir miesteliams, vystantis pramonei, prekybai, mokslui, mistinės būtybės neteko prasmės. Ir iš to tikro (nesumoderninto) senovinio šventės šventimo teliko tik Užgavėnių karnavalas.
Kodėl Užgavėnių „herojai“ – žydai, čigonai, vengrai, gervė?
Užgavėnių „herojų“ yra labai daug. Tai priklauso nuo vieno ar kito regiono. Kuo didesnė bendruomenė, tuo ir „herojų“ apsčiau yra. Bet kai kurie persirengėliai sutinkami visur. Žydai, čigonai, vengrai dar vadinami „svetimais“. Jie nėra vietiniai, tai ateiviai iš toli, iš kitų tolimų kraštų. Laikoma, kad iš kito pasaulio, kaip ir dvasios. Ir sugyventi su jais gražiai reikia. O kaipgi: kur prakiši mergą bergždinėlę? Žydui už puodo šukę. Žydas mergai buroku skruostus padažys ir už auksiną parduos. Užgausi žydą, tai jis tau gali ir varną vietoj vištos įsiūlyti. O kaip čia dar sužinoti – bagotas ar biednas būsi, ar greit numirsi, ar piršlys atjos – atsakymą visuomet gausi. Kur? Ogi pas čigonus. Čigonas buria – čigonas gvelbia. Čigonas nekaltas – pats prisiprašei. Kaip tu be pipiro ar mosties pragyvensi. Tau į pagalbą vengras atskubės. Nuo seno jie Europoje vaistų ir prieskonių prekiautojai. Vengras jau dabar persikūnijo į baltu chalatu apsirengusį „daktarą“. Užgavėnių „balagane“ gervė užima labai svarbią vietą. Ji simbolizuoja meilės paukštę. Ieško netekėjusių ir jau gerokai prinokusių mergičkų. Jas pakutena, pažnaibo, kad ir vėl kitais metais neliktų „ant pernykščių šiaudų“.
Ar visad kovojo Kanapinis ir Lašininis?
Mūsų šalies pirmieji gyventojai skyrė tik du metų laikus: šiltąjį ir šaltąjį. Kiekvienas metas turėjo savo karalių: šaltasis – briedį, šiltasis – mešką. Tai buvo mūsų protėvių toteminiai žvėrys, kurie tarpusavyje, pribudus meškai arti pavasario lygiadienio, susikaudavo. Prie žiemos išvarymo turėtų prisidėti meškos ir briedžio personažai. Bet per ilgą laiką mešką ir briedį pakeitė Kanapinis ir Lašininis. Lašininis simbolizuoja mėsėdą – laikotarpį iki pasninko, o Kanapinis – gavėnią. Šie du personažai Užgavėnių dieną pešasi. Nugali Kanapinis, nes atėjo gavėnia. Prieš Velykas jie ir vėl susikaus – laimės Lašininis.
Kodėl žmonės sako, kad per Užgavėnes reikia užsigavėti? Ar tikrai?
Užsigavėjimo sąvoka atėjo su krikščionybės pasninko dienomis – Gavėnia. Tai pusseptintos savaitės laikotarpis prieš Velykas. Ir jos paskirtis – atgaila ir Jėzaus Kristaus kančios prisiminimas. Užsigavėti – tai daug, riebiai pavalgyti ir, žinoma, valgyti daug kartų, nes laukia ilgas pasninkas. Dažniausiai valgoma 12 ar 7 kartus. Skaičius 12 simbolizuoja 12 mėnesių, 7 – septynias pasninko savaites.
Labai sena tradicija, išlikusi iki šių dienų, – vaikai ir suaugusieji persirengę kostiumais eina pas kaimynus ir prašo lauktuvių. Dabar dažniausiai vos keletas persirengėlių blaškosi po kaimą, kiti labiau linkę namuose blynus valgyti?
Per Užgavėnes žmonės besilinksmindami pailsėdavo, savotiškai pasirengdavo ilgai gavėniai. Dar prieš gerą šimtą metų mūsuose Užgavėnės būdavo švenčiamos net tris dienas – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį. Vėliau tik antradienį. Užgavėnių dieną kaimai virsdavo teatralizuotais spektakliais. Šimtai žiūrovų kaimas iš kaimo keliaudavo. Visi linksmi, krėtė visokias išdaigas ir niekas nepyko. Ir dar sakydavo: kas Užgavėnių dieną namuose sėdės, to pasėliai prastai užaugs. Todėl visi eidavo ar važiuodavo į laukus, o važiuodavo stati, kad linai didesni augtų. Ne tik privalu buvo kuo daugiau kartų iškrisi iš rogių ar vežimo, bet ir pasivolioti ant žemės. Tuo žemė tau dosnesnė bus, nes pamylėjai ją iš po šaltos žiemos.
Pagonybės laikais per žiemos palydų šventę buvo kepami ganėtinai dideli geltoni paplotėliai, simbolizavę grįžtančią saulę, pavasarį. Ir valgomi buvo su riebia mėsa. Vėliau paplotėliai evoliucionavo į blynus. Lietuvoje per Užgavėnes miltiniai blynai pradėjo plisti tik tarpukaryje, o bulviniai – ženkliai vėliau. Taigi, Užgavėnių tradicijos nieko bendro neturi su blynais.
Nuo vasario 5 d. iki kovo 15 d. Lazdijų krašto muziejuje eksponuojama Algirdo Juškevičiaus Užgavėnių kaukių paroda. Mokytojas Jonas Malinauskas sako, kad ją aplankyti verta ir mažiems, ir dideliems. Juolab, kad ir Užgavėnių šventė ne už kalnų. Ją šiemet švęsime kovo 1 d.