Buvo pirmadienis. Pirmoji pamoka – fizikos, kurią dėstė mokytojas Vladas Mikalonis.
32-ame kabinete, tuometinėje Lazdijų vidurinėje.
Vadinom jį Voru. Mokytojas žinojo tai. Tiesą sakant, nemoku net paaiškinti, kodėl jis mums, moksleiviams, patiko, ir aš iki šiol jį atsimenu kaip vieną šviesiausių mokyklos metais sutiktų žmonių.
Jis buvo savotiškas, šiandienos žodžiais pavadintum – keistas. Tada net kai kurie kolegos Mokytoją vadino čiudnu.
Nes buvo ne toks kaip kiti. Leisdavo nesimokyti, bet prašydavo netrukdyti tiems, kas norėjo semtis žinių. Su tais dirbo negailėdamas savęs ir laiko.
Be to, kad buvo ir astronomijos mokytojas, jis garsėjo savo aistra fotografijai. Be jo nebūtų įamžinta labai daug Lazdijų krašto svarbių įvykių.
Kodėl tiek daug rašau apie tai ir kaip tai susiję su Kovo 11-ąja?
Kaip ir sakiau, to sekmadienio vakaro, kai Vilniuje buvo skelbiama Lietuvos atkurtoji Nepriklausomybė, mažame Lazdijų miestelyje, kuris, be kita ko, dar ir buvo uždaras sovietmečiu, nesgi čia pat, už geležinės uždangos, – Lenkija, o iš ten – ir „supuvę Vakarai“, tai mums, tuometiniams septyniolikmečiams, tas sekmadienio Aukščiausiosios Tarybos posėdis buvo kažkur toli ir kažkas, ko negali pačiupinėti.
Ir kai kovo 12-ąją ryte mūsų 12B susėdome pas Mikalonį kabinete, baltais marškiniais ir preciziškai surištu kaklaraiščiu po tamsiu kostiumu pasipuošęs Voras taip su mumis, abiturientais, pasisveikino: „Aš sveikinu jus visus, nes jūs tapote istorijos dalimi. Lietuva yra laisva.”
Ir iš kišenės išsitraukęs lūpinę armonikėlę (čia buvo dar viena šito Mokytojo aistra), užgrojo „Oi neverk, motušėle…“.
Kai kurie džiaugėmės supratę, kad atsakinėti šiandien nekvies. Kai kurie tyliai prunkštelėjo, bet čia pat gavo per galvą iš suolo draugų ir nutilo. Sėdėjome visi, tikrąja to žodžio prasme – nuščiuvę, o Mokytojas įjungė nešiojamą VEF’ą ir ant visos klasės paleido… Vilnių. Vyko Seimo posėdis. Jau LAISVOS Lietuvos.
Šiandien tiems fizikos pamokos dalyviams – po penkiasdešimt. Ir aš, kaip viena iš jų, sveikindama su Nepriklausomybės atkūrimo diena Jus visus, visų pirma sveikinu savo buvusius bendraklasius ir ypač – Lazdijų metraštininką, Mokytoją iš didžiosios raidės Vladą Mikalonį.
Atleiskit man, jei tada neįvertinau, kokį šansą mano karta iš istorijos gauna. Ir ačiū Jums, Mokytojau, už TĄ pamoką – kad ji tokia buvo. Būkit stiprus ir sveikas. Težydi Laisvė!