Vyskupo A. Baranausko gyvenimas ir veikla Seinuose

(Pagal mažai žinomus faktus ir žmonių pasakojimus)

Seinų kunigų seminarija.
Antano Baranausko paminklas Seinuose.

Sigitas Birgelis


1897 m. spalio 23 d. caras pasirašė A. Baranausko paskyrimą Seinų vyskupu. Šiandien ne vieną skaitytoją tai gali stebinti, bet tokia anuomet buvusi tvarka.
Yra išlikusių žmonių pasakojimų apie A. Baranausko atvykimą į Seinus. Seinų gyventoja Petruškevičienė pasakojusi, kad vyskupo pasitikti susirinko didžiulė minia. Jį lenkiškai pasveikino prel. Povilas Krajevskis. A. Baranauskas, sėdėdamas katedros soste, irgi kalbėjo lenkiškai. Šv. Mišių metu buvo perskaityta ir parodyta kapitulai brevė, skirianti A. Baranauską Seinų vyskupu. Pamaldoms pasibaigus, A. Baranauskas į tikinčiuosius prabilo ir lietuviškai. Tai sujaudino bažnyčioje susirinkusius lietuvius, nes jie dar nebuvo girdėję vyskupo, kalbančio jų gimtąja kalba.
Seinų „Šaltinio“ spaustuvėje leidžiamame „Vadove“ skaitome: „Atlikęs Peterburge visus reikalus, vyskupas Baranauskas grįžo Kaunan, o paskui atvyko Garlevon pas Marijampolės dekaną. Ten paviešėjęs per Kalėdų šventę, gruodžio 27 dieną išvažiavo į Seinus. Važiavo per Marijampolę, Kalvariją ir Seinuosna pribuvo gruodžio 28 dieną 10 val. ryto. Tuojau atlaikė iškilmingas Mišias ir atliko kitas ceremonijas. Žmonių prisirinko labai didelė minia, ir vienų kunigų buvo apie 130. <…>.“
Antanas Baranauskas Seinuose rado 20 kunigų – seminarijos profesorių, vikarų, bet nė vieno susipratusio lietuvio. Noromis nenoromis reikėdavo su visais kalbėtis lenkiškai. Lenkų kalbos vartojimo tradicija buvusi dar tokia stipri, kad inteligentams kalbėti savo tarpe lietuviškai atrodė ir keista, ir žema.
Antanas Baranauskas buvo nepaprastai reiklus. Pasak vysk. A. Baranausko kapeliono ir sekretoriaus Juozapo Laukaičio, kiekvienas raštas, kurį jis duodavęs pasirašyti vyskupui, turėjo būti parašytas tobulai. Jei vyskupas jame įžvelgdavo klaidą, raštą suplėšydavo. Sekretoriui ne tik buvo gėda, kad padarė klaidą, bet ir gaila įdėto darbo. Mat raštą reikėjo atkurti iš atminties.

Seinų vyskupijos dvasininkai, žinodami vyskupą esant griežtą, kaip įmanydami jo vengdavo. Šis dėl to jautėsi labai vienišas. Kartais pasiskųsdavo, kad žmonės jo šalinasi, kad neaplanko net kažkada buvę artimi bičiuliai. Tik kapelionas J. Laukaitis visada, nori nenori, būdavo šalia jo.
Į Seinus atvykęs A. Baranauskas rado sudėtingą padėtį. Seinų (Augustavo) vyskupijoje tuo metu pradėjo reikštis tautinis judėjimas, tarp lietuvių ir lenkų kildavę ginčų, kokia kalba turėtų vykti papildomos pamaldos (liturgijos kalba buvo lotynų). Ginčai neretai įgaudavo aštrių formų. A. Baranauskui teko spręsti abiejų tautybių tikinčiųjų aštrėjančius tarpusavio santykius.
Vysk. A. Baranauskas parapijų administratoriams liepė neprimesti vienos ar kitos kalbos, bet derinti pagal tai, kaip toje vietoje žmonės kalba. Jo nurodymu, lietuvių pamaldos turėtų vykti priešpiet, o lenkams popiet, mat lietuviai, dažniausiai kaimo žmonės, atvykdavo pėsti ar atvažiuodavo iš toli, lenkai buvo daugiausia miestelėnai.
1900 m. į Seinų vyskupą kreipėsi Alytaus lietuviai. Jie prašė ganytojo, kad giedojimai Alytuje vyktų lietuvių kalba.
„Mias Alitaus parapijonis norimia savo bažniczioja priesz suma szviantomis dienomis lietuviszkai giedot, už tai kad mias lietuvnikai. Po nobožianstvai negalimia pasilikt bažniczioja, už tai kad mums paskui butu toli pariait prižiuret namu ir kat velai jainant žalnieriai kantavams ir kantavoms gali pastot kialia. Pas miestialį vis girios ir žalnieriu dauk. Pernai per Jusu Garbingiausias Tevia vizita mislijom, kat paliepsit mums lietuviszkai giedot, ba jau visur giedojo taip. Juliaus meniasi szio miato buvomia piar gromata praszia pavialit lietuviszkai giedot. Garbingiausio ir szviesiausio Viskupo buvo ukazas iszduota suskaitit lietuviszkus ir lankiszkus žmonis. Lietuviszku susirasze baviaik sziaszisik daugiau. Mum szirdi sopa, kat baviaik visai parapijai savo bažniczioja, Lietuvoja nevalna susirinkus ražancziaus giedot ir susiedai isz mus juokiasi, kai mias toki niatikia. Jaigu bažniczioja musiszkai niagiedos ir vaikams mus ner kur iszmokt. Mias lietuvnikai atsiduodam in Jus dvasiszka suda, pas Jus jeszkomia tiaisibes. Praszomia pavialinimo saviszkai suprantamai garbit Dieva kaip pavialinot Rumbones, Slabados, Simno ir kitiems parapijoms. Susimilekitia ant mus biednos Alitaus parapijos. Mias visada pas Dieva praszemia ir praszisim Jums Garbingiausiam ir Szviesiausiam Tevui sviaikatos.“

Seinų vyskupijos parapijų vizitacijos

Vyskupas Antanas Baranauskas parapijas pradėjo vizituoti 1898 m. pavasarį, t. y. keletą mėnesių po ingreso. Iš pradžių lankė lenkiškąją vyskupijos dalį – Augustavo ir Suvalkų dekanatus.


Vizitacijos metu Baranauskas konsekravo Grajevo bažnyčią, kurią pastatė vietinis klebonas kun. Karolis Vyžikovskis. Vėliau, 1899 m., vyskupas pašventino Jelenevo bažnyčią. Beje, padarė tai ne visai teisėtai, nes medines bažnyčias konsekruoti Leonas XIII buvo uždraudęs. Kapelionas J. Laukaitis bandė sulaikyti vyskupą, tačiau jis padarė savo. Tų pačių metų liepos ir birželio mėnesiais vizitavo Kalvarijos ir Seinų dekanato parapijas. Lietuviškosios vyskupijos dalies tikintieji vyskupą priimdavo labai iškilmingai. Sutikdavo jį, nors tai buvo draudžiama, už miestelių ar bažnytkaimių ribų.
Punskietis Juozas Vaina prisimena: „Ir mano tėvas, gimęs 1885 m., norėdamas pamatyti lietuvį vyskupą, vizituojantį Berznyko parapiją, išsirinko aukštą, bet piktą arklį ir iš Rakelijos nujojo į Berznyką. Rankšluosčiais persijuosę bernai išjojo apie 4 km į Seinų pusę, į parapijos ribą, vyskupo pasitikti. Pora raitų iš to būrio atjojo anksčiau pranešti, kad jau vyskupas atvažiuoja, o kiti jį atlydėjo, nes, anot Lumbių Magdės Sidarienės, gim. 1891 m., pasakojimo: „Raiteliai an arklių vyskupų vieni priima, kici išlaidza“. Galbūt šis paprotys rišasi dar su senovės lietuvių kunigaikščių kelionių būdu. Vyskupui atvažiavus, žmonės priklaupė, o jis juos palaimino. Tik trylikametis raitelis liko balne besėdįs, nes iš aukščiau geriau jam buvo stebėti, o šiaip sunku būtų buvę pro žmones prasiveržti. Pasipiktinę žmonės norėjo jį iš balno iškelti, bet piktas arklys, rodydamas dantis, nieko neprisileido, o kai jie liepė jam pačiam iš balno iškopti, jis atsakęs, kad per mažas esąs ant tokio arklio užsėsti.“
A. Baranauskas per vizitacijas sakydavo pamokslus vietos kalba, taikydamasis prie dzūkų – dzūkų tarme, kad net žmonės stebėdavęsi: „Vyskupėlis iš mūs šidzinasi.“
Kartą, vyskupui vizituojant vieną parapiją, susirinko mažokai kunigų. Vyskupas, paklausęs, kur jie, ir nugirdęs, kad atlaiduose, trenkęs kumščiu stalan ir pasakęs: „Čia vyskupas, čia ir atlaidai!“ Jis reikalaudavęs, kad vizitacijos metu būtų apie 50–60 kunigų iš artimiausių 2–3 parapijų.
Vyskupo vizitacijos parapijų klebonams sukeldavo nemažai vargo. Reikėdavo jiems ne tiktai vyskupą ir jo palydą apnakvindinti, pavalgydinti, bet ir jų arklius pašerti. Punsko klebonas Antanas Šuminskas yra pasakojęs, kad vyskupo vizitacijos Punske metu vežėjai pasiskundė jam, kad atseit klebonas per mažai duoda jų arkliams šieno ir avižų. Vyskupas paklausė kun. M. Simonaičio: „Ar jums pašarų trūksta?“ Klebonas atsakė: „Nemaniau, kad vyskupo arkliams reikia po daugiau pašarų negu kitiems arkliams. Visiems atseikėjau tiek, kiek saviems kas dieną duodu.“

Mockavos dvarininkas Svida (jis buvo kalvinas) vyskupo vizitacijos Punske metu klebonui pasiuntė keletą krepšių žuvies, kvietinių miltų ir papjautą veršį. Vyskupas, pastebėjęs stalo turtingumą, užklausė: „Kada, klebone, taip nubagojai?“ Sužinojęs, kaip yra, vyskupas paprašė pakviesti Svidą. Jam atvykus, vyskupas paklausė: „Ar gali priimti mūsų tikėjimą?“ „Ne? Tai ir tavo dovanų mumiem nereikia.“
Šlynakiemio kaimo gyventojas Jurgis Jonušonis, gim. 1873 m., pasakojo, kad vyskupas Baranauskas, lankydamas Punsko parapiją, ją labai išgyrė: „Tai parapija: vaškinės žvakės, naminiai audiniai! Ne taip kaip Suvalkuose.“

Vyskupo Antano Baranausko pamokslai

Lietuvių kalbos draudimo laikais labai reikšmingi buvo vyskupo Antano Baranausko pamokslai, kurie lietuviams klierikams davė daugiau, nei būtų davusios legalios gimtosios kalbos pamokos. Vyskupas neretai sakydavęs du pamokslus: lenkišką ir lietuvišką. Kartais lenkišką pamokslą pavesdavo sakyti kunigams, o lietuvišką visada sakydavo pats.
Juozas Vaina rašė: „Atvykęs į Seinus pradžioje vyskupas klausė žmones išpažinties. Kunigų manymu, norėjęs jis tokiu būdu pramokti dzūkiškai. Sakydamas pamokslus vyskupas mėgindavo naudotis vietine tarme, bet taikydamas dėsnius pataikydavo ir į nevartojamus išsireiškimus, dėl ko žmonės sakydavo, kad vyskupėlis iš jų šnektos „šidzina“ /pajuokia/. Vysk. A. Baranausko pamokslai būdavę ilgi. Kartą Seinuose jis pamokslą sakė dvi valandas. Vienas kunigas, nežinodamas, kad tai vyskupas, per pietus ėmė kalbėti, kad jis tokį kunigą suspenduotų. Nežinia, kaip į šiuos žodžius reagavo patsai A. Baranauskas.
Vyskupas, sakydamas pamokslus, kalbėjo taip, kad paprasti žmonės jį suprastų. Jis suvokė, jog kalbėti apie aukštus dalykus iškilia kalba mažai išsilavinusiems žmonėms nėra prasminga.

Mirtis ir laidotuvės

Gyvenimo saulėlydyje A. Baranauskas dirbo nepaprastai intensyviai. Po 8 valandas jis sėdėdavęs su plunksna prie stalo. Nors buvo gamtos apdovanotas stipriu organizmu, tačiau tokio darbo krūvio negalėjo pakelti. Gydytojai ne kartą perspėjo jį dėl sveikatos, bet jis jų neklausė.
Paskutiniais savo gyvenimo metais vyskupas rengėsi pailsėti Prienuose, bet pasitaikė šalta vasara. Vietoj poilsio su kunigais laikė rekolekcijas. Po rekolekcijų vyskupas išėjo į savo kambarį. Jis vertė Jeremijo „Raudų“ trečią skyrių. Kapelionui Juozapui Laukaičiui buvo labai neramu. Jis tyliai prislinko prie kambario durų. Gerai, kad buvo nedidelis plyšelis, ir jis pamatė vyskupą. Antanas Baranauskas sėdėjo prie savo darbo stalo, tik kažkodėl buvo keistai nusvirusi jo galva…


Ant stalo buvo kelios knygos, viduryje bolavo popieriaus lapas iki pusės prirašytas, o plunksna keistai pasvirusi gulėjo ties žodžiais: „Ažudarė kelius mano akmenimis ketvirtokais…“
1902 metų lapkričio 26-osios naktį Seinų kunigai nemiegojo, tačiau suteikti paskutinių sakramentų jam nesuspėjo.
Vysk. A. Baranausko laidotuvės buvo labai iškilmingos. Dar niekada Seinų katedra nematė tiek daug dvasininkų. „Vadovas“ rašė: „Kunigų suvažiavo 130 su viršum, klierikų apie 70 ir trįs vyskupai: Liublino vyskupas Jačevskis, Plocko – Jurgis Šembekas ir Varšuvos vyskupas sufraganas Kaz. Ruškevičius. Iškilmingų su egzekvijomis Mišių buvo ketverios, paskutines laikė vyskupas Ruškevičius. Pirmą pamokslą atlydėjus į katedrą lenkiškai pasakė kunigas pralotas Antanavičius, po sumos pasakė kanauninkas Staniulis. Per tas iškilmingas laidotuves neužmiršta ir lietuviškų pamokslų, kokių tokiuose atsitikimuose Seinų katedroje lig šiol nebūdavo. Po antrųjų Mišių kalbėjo kunigas Motiejus Simonaitis, Suvalkų dekonįjos dekanas ir Punsko parapijos klebonas, ir paskutinį po rastram doleris pamokslą pasakė kunigas Tomas Žilinskas, tuomet Kalvarijos vikaras. Gedulingosios pamaldos pasibaigė trečią valandą po pietų. Pietavome jau apšviestame refektoriuje ir pietums pasibaigus svečiai kuo greičiausiai išsiskirstė, ypač vyskupai ir kapitulų ingaliotiniai.
(…) Vyskupas palaidotas Švenč. Panelės koplyčioje a cornu Epistolae visavis vyskupo Vierzbovskio.“
Šiandien mums, gyvenantiems šiapus ir anapus valstybinės sienos, taip pat aktualiai, kaip ir tada, A. Baranausko laikais, skamba poeto ir vyskupo raginimas ieškoti pačių geriausių sprendimų painiuose mūsų gyvenimo labirintuose.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: