Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė: „Į Lazdijus visada norėsiu sugrįžti, nes ten buvo ir bus mano namai“

„Tėvai, giminės, draugai, mano širdis – Dzūkijoje. Lazdijai visada bus vieta, kur norėsiu grįžti ne tik dėl gamtos, ežerų ir nuostabių miškų, bet dėl to, kad ten buvo ir bus mano namai.“

Daug iš mūsų krašto kilusių žmonių, išvykę į užsienį ar Lietuvos didmiesčius, sugeba padaryti karjerą ir garsinti Lazdijų kraštą. Dar smagiau tai, kad beveik visi jie nenutraukia ryšių su gimtine ir po gyvenimo klajonių ketina į Lazdijus sugrįžti gyventi.


Sostinėje gyvenanti ir dirbanti Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė, turinti socialinio darbuotojo išsilavinimą, savo profesinį kelią pradėjo Lazdijų „Židinyje“, o vėliau išvažiavo į sostinę ir įsidarbino grėsmingai skambančioje įstaigoje – laisvės atėmimo vietoje, paprastai kalbant – kalėjime. Dabar moteris dirba muziejumi virtusiame Lukiškių kalėjime.
„Dzūkų žinios“ su Dovile kalbasi apie gyvenimo posūkius, darbą su nuteistaisiais, žvejybą ir amžiną tėviškės trauką.

– Dovile, kas Jus paskatino pasirinkti socialinio darbuotojo profesiją? 
– Noras padėti žmonėms, tai vienintelis dalykas, kuris motyvavo rinktis sunkią ir tuo metu dar mažai žinomą veiklą. 

– Vadovavote Lazdijų „Židiniui”. Kokios buvo šio darbo patirtys?
– Ten sutikau daug šiltų ir draugiškų žmonių, neabejingų „Židinio” gyventojų likimams. Darbo vieta Kapčiamiestyje buvo gražiausia, kokioje man teko dirbti, kalbu apie gamtą, ežerą šalia, vietą, kurioje, vaikštant lauke ar žvelgiant per langus, buvo galima medituoti (šypsosi), gera
prisiminti. Kalbant apie asmeninį tobulėjimą,  vadovavimas „Židiniui” išmokė planuoti veiklas, organizuoti ir deleguoti darbus, matyti žmonių stipriąsias puses, pastebėjus silpnybes, juos sustiprinti. Visos šiame darbe įgytos patirtys padėjo man augti kaip asmenybei. 

– Kodėl nusprendėte išvažiuoti iš gimtinės ir imtis darbo laisvės atėmimo vietoje? Ar tai Jums buvo didelis iššūkis?  Kaip su tuo pavyko susidoroti?


– Dažniausiai būna taip, kad asmeniniai gyvenimo pokyčiai lemia darbinės veiklos pasirinkimus, taip nutiko ir man. Atėjo diena, kai teko rinktis: ar lieku Lazdijuose, ar kardinaliai keičiu nusistovėjusį gyvenimą ir kraustausi į sostinę. Kaip supratote, pasirinkau darbą Vilniuje. Bausmių vykdymo sistema buvo sritis, kurią norėjau išmėginti, nes jaučiau, kad esu stipri šiam darbui, ir iššūkių nebijojau. Ar išlaikiau išbandymą dirbdama šį sudėtingą darbą, nežinau, tiesiog džiaugiuosi, kad laiku sugebėjau pasakyti, kad man šios patirties užtenka. Šį mano pasirinkimą palaikė šeima, nes žinojo, kad jei nusprendžiau, mane perkalbėti yra sunku.

– Kaip Jūsų gyvenimą ir pasaulėjautą (pasaulėžiūrą) pakeitė darbas kalėjime? Ko Jus išmokė darbas su nuteistaisiais? 
– Pradėjau vėl žiūrėti siaubo filmus (šypsosi), nes pasirodo, kad gyvenimas už storų betoninių sienų yra daug žiauresnis nei filmai, kuriuos kažkada vengdavau žiūrėti. Prisiminusi darbą kalėjime, pagalvoju – tikrai būdavo tokių atvejų, kai diena įkalinimo įstaigoje pranokdavo net paties baisiausio filmo turinį. Dirbdama įkalinimo įstaigoje, supratau, kad juodas humoras gali nuslopinti kartėlį, esantį viduje, ir trumpam uždėti šypseną ant lūpų. Galiu pasakyti, kad nesigailiu įgytos patirties, bet ar norėčiau tai pakartoti – tikrai ne. 
Nuteistieji – žmonės, kaip bet kuris iš mūsų, jie yra mūsų visuomenės dalis. Daugelis iš jų įkalinimo įstaigoje yra todėl, kad bendruomenė, visuomenė nuo jų nusisuko, ir, kai neturi alternatyvų, kaip išgyventi, atsiduria tokioje vietoje, kurioje teko dirbti man. Supratau, kad įkalinimas iš esmės yra žalingas, nors tam tikrais sunkaus nusikaltimo atvejais vis dar neišvengiama priemonė, jis dažniausiai neturi jokio pozityvaus poveikio, ypač jei jo turinį sudaro įprastas „atsėdėjimas“. Aš esu įsitikinusi, kad kuo įkalinimas trunka ilgiau, tuo jis žalingesnis žmogui. 

– Iškėlus kalėjimą iš Lukiškių, likote ten, bet ėmėtės visai kitokio darbo. Kodėl? Kokių naujų patirčių jis suteikia?
– Pokyčiai yra būtini, kad tobulėtumėme, todėl darbinės krypties pakeitimas buvo iššūkis man pačiai, bet, manyčiau, labai vykęs. Nauja yra viskas, ką šiuo metu darau Lukiškių kalėjime 2.0. Dalį veiklų, kas vyksta šioje lokacijoje, galite stebėti internetinėje erdvėje, bet geriausia atvykti ir pamatyti, ne veltui yra sakoma – geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtus kartų išgirsti. 

– Kokie Jūsų ryšiai su tėviške? Ar dažnai atvykstate į savo kraštą? Kaip jis atrodo nuo Vilniaus bokštų? 
– Tėvai, giminės, draugai,  mano širdis – Dzūkijoje. Lazdijai visada bus vieta, kur norėsiu grįžti ne tik dėl gamtos,  ežerų ir nuostabių miškų, bet dėl to, kad ten buvo ir bus mano namai. 

– Jus pažįstantys lazdijiečiai žino apie Jūsų aistrą žvejybai. Iš kur ji atsirado? Kur ir kaip žvejojate, koks didžiausias Jūsų sugautas laimikis? 
– Mano tėtis Algimantas žvejys iš didžiosios raidės, nuo mažens mačiau žvejojant tėtį ir brolį,   dažnai ir mane pasiimdavo kartu, todėl natūralu, kad vieną dieną meškerę sugalvojau į rankas paimti ir pati. Šiuo metu šiam pomėgiui laiko turiu mažiau, bet tikiuosi, kad atostogų metu leisiu sau stebėti saulėtekį su meškere rankose. Paprastai žvejodavau mūsų krašto vandens telkiniuose, specialiai kažkur į kitus kraštus nevažiuodavau.  Didžiausias laimikis dar nepagautas.

– Kaip save įsivaizduojate po 10 metų? 
– Keliaujančią. Rašančią knygą apie tuos, kuriuos sutikau įkalinimo įstaigoje ir už jos ribų. Besimokančią naujų dalykų ir mylinčią gyvenimą.

– Ačiū už pokalbį. Sugaukite didžiausią savo laimikį. Visomis prasmėmis!

„Dzūkų žinių“ informacija

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: