Dineta Babarskienė
Visais laikais Lietuvos miškuose išvysti lūšį buvo retenybė. Pamatyti lūšį miške neįtikėtina sėkmė. XX a. pradžioje dar pats Tadas Ivanauskas rašė, kad jų liko tik menki likučiai.
Tačiau kai kam nei iš šio, nei iš to laimė pamatyti lūšis gamtoje ėmė ir nusišypsojo.
Miško lankytojai, važiuodami Seirijų Trako miško taku, pamatė kažką bėgant. Tas, bėgantis, dar kažką nešė dantyse. Mačiusieji pasakoja, kad tą kažką, ką nešė dantyse, metė į žolę ir paliko, o pats didysis gyvūnas kiek toliau pasitraukė. Privažiavę arčiau, pamatė, kad žolėje tupi mažas lūšiukas. Na, neatsispyrė žmonės tokiam grožiui, vieną nuotrauką padarė ir greit pasišalino. Pavažiavę tolėliau, stebėjo tą vietą: tuoj mama lūšis sugrįžo ir mažasis linksmai pasileido paskui ją tik jiems vieniems žinomais gamtos takais.
Lūšys – griežtai saugomi gyvūnai, į kuriuos šauti nevalia. 1979 metais jų medžioklė uždrausta. Tai labai reta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje laukinė katė. Lūšis ne tik kad įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, bet ir įtraukta į tarptautinius Europos Sąjungos teisės aktus.
Lūšys gyvena ir mūsų rajono miškuose. Gamtoje paliktos žvėrių stebėjimo kameros kartais užfiksuoja šiuos retus, itin atsargius ir saugotinus gyvūnus. Lūšys pastoviai jau gyvena Kalniškės, Paliepio, Bestraigiškės, Gerdašių miškų masyvuose, pasienyje su Lenkija bei Baltarusija.
Lūšių miško lankytojams nereikėtų bijoti, bet ir lįsti į šių plėšrių katyčių gyvenimą taip pat nereikėtų.