Simniškis Rimantas Revuta, kovo mėnesį atšventęs 60-metį, vieniems geriau pažįstamas kaip užkietėjęs prekybininkas, o kitiems kaip liaudiškų šokių šokėjas, dėl šios veiklos ne visus darbus iki galo spėjantis padaryti asmuo. Tad šis pokalbis su visada skubančiu vyriškiu, pirmąjį prekybos tašką atidariusį Simno autobusų stotyje daugiau nei prieš 30 metų.
Viecinis iš Ponkiškių
Pašnekovas nuo pat pirmos pokalbio minutės linksmas ir pozityvus. Paklaustas, kur gimęs, augęs, šmaikščiai atsako: „Aš čia viecinis, iš netolimo Ponkiškių kaimo.“
R. Revuta, vos baigęs 8 mokyklos klases, kaip ir dauguma bendraklasių vaikinų, išskubėjo mokytis profesijos. Pasirinko Kauno politechnikos mokyklą, kur įgijo kelininko profesiją. Dešimt metų dirbo vienoje iš Kauno įmonių kelių statybos ir priežiūros meistru. Pasikeitus santvarkai 1991 m. Rimantas Revuta panoro permainų, tad viską metęs grįžo į Simną ir pasinėrė į prekybininko darbus. Miesto centre esančioje nedidelėje autobusų stotyje išsinuomojo patalpą ir atidarė, kaip tuo metu buvo įprasta sakyti, „prekybos kioską“. Populiariausios prekės buvo turkiški sausainiai, niekada neatsibostančios kramtomosios gumos, moteriškos sagės ir daugybė kitų menkniekių. Po kelerių metų kitapus kelio buvo įkurtas didesnis „žalias kioskas“, o pamačius, kad ir čia labai mažai vietos, vietoj jo 2000 metais buvo pastatyta parduotuvė „Senas sodžius“ su maisto prekių, bižuterijos ir vaikiškų žaislų pasiūla. Prie visos šitos veiklos Simne vyriškis prieš kelerius metus atidarė parduotuvę ir už 9 kilometrų esančioje Krosnoje, Lazdijų rajone.
Smulkusis verslas pasmerktas
R. Revuta jau nebetiki besikeičiančių valdžių pažadais remti smulkųjį verslą. „Mes esame įpratę išgyventi patys, kaip galime ir mokame. Juk akivaizdžiai visos prekybos vadžios yra paduotos į didžiųjų centrų rankas. Jiems diktuojant sąlygas argi mes galime kuo nors konkuruoti? – sako kasdienybės iššūkiais besidalijantis Simno prekybininkas. – Jie akcijos metu cukrų parduoda už 59 ct, o aš tą patį cukrų parduodu už 90 ct. Žmonės dabar visas kainas žino, tad užsukę į mano parduotuves kitą kartą mane drastiškai išvadina „špekuliantu“, vos ne milijonieriumi.“
Aistra šokiams
Rimantas šokti liaudiškų šokių buvo pakviestas studijų metais Kaune. Jam tai labai patiko. Vėliau dar ir po mokslų choreografai buvo prisiprašę jo prisijungti prie profesionalaus kolektyvo veiklos. Bet sukūrus šeimą ir padaugėjus darbų, šokiai buvo primiršti.
Tik prieš aštuonerius metus R. Revuta tapo aktyviu šokių kolektyvų Simno „Susukcinis“ ir dar vėliau Lazdijų rajono Teizų „Trepsiukas“ nariu. Kiekviename iš jų turi po skirtingą partnerę. „Simne gal kiek pasyvesni žmonės, gėdijasi, čia vos keturios poros, o štai Teizuose jų yra net aštuonios. Štai ką reiškia kaimas ir jo kasdienybės paprastumas! – šypsosi vyriškis. – Šokame be jokios prievartos, tik su dideliu noru ir užsispyrimu. Pagalvokite, kas atsitiktų, jei kas mestų – vos ne visas kolektyvas sugriūtų!“ Repeticijos vyksta vieną kartą per savaitę, ir Rimantas dėl joms atiduoto laiko bei nepadarytų darbų namuose ir parduotuvėse visai nesigaili. „Šokis man yra vienas iš brangiausių gyvenimo dalykų! – didžiuojasi R. Revuta. – Gaila, kad kuo toliau, tuo labiau žmonės tolsta nuo folkloro renginių. Visi dėl to kalti, pradedant valdžia ir baigiant eiliniais kaimo žmonėmis. Reiktų daugiau paskatinimo, finansinio rėmimo, bet ypač pagarbos vieni kitiems.“
Svajonės beveik įgyvendintos
R. Revuta, paklaustas apie likusias neišsipildžiusias svajones, tik šypsosi. „Kad jau beveik visas jas iščiupinėjau ir įgyvendinau! Duok, Dieve, iki pensijos išlaikyti parduotuves ir jose dirbančius darbuotojus, turėti sveikatos bei kuo daugiau bendraminčių šokių aikštelėje!“ – atsako veiklus pašnekovas.
Danielius Jakubavičius