Vytauto rinktinės ketvirtoji kuopa

„Dainavos“ apygardos partizanai.
„Dainavos“ apygardos partizanai.

Sigitas Birgelis


Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa pokario rezistencijoje suvaidino ypač svarbų vaidmenį. Stribai ją vadindavo Ožio banda, miško broliai – Valentos būriu. Jos įkūrėjas ir vadas buvo Adolfas Valenta-Ožys. Jis žuvo 1947 m. kovo 3 d. nuo saviškiu laikyto ryšininko rankos.

Prologas

1944–1945 m. į Lenkijos teritoriją per tuo metu dar menkai saugomą sieną atvyko nemažai lietuvių. Jie gelbėjosi nuo gimtinėje vykdomų sovietų represijų, slapstėsi nuo tarnybos sovietinėje armijoje. Kai įsikūrė Tauro apygarda, jos vadovybė nutarė pasiųsti į Lenkijos teritoriją būrį partizanų. Jų tikslas buvo užmegzti ryšius su vietos lietuviais ir lenkų tautiniu pogrindžiu. Partizanai, veikę Lenkijos teritorijoje, turėjo nutiesti ryšio kanalus į Vakarus ir būti ginkluota apsauga emisarams. Jie neturėjo kovoti su komunistinės Lenkijos valdžios atstovais. Juozas Lukša-Daumantas, Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir kt. yra dalyvavę kautynėse su lenkų saugumiečiais, bet tai dažniausiai vykdavo prasiveržimo per sieną metu. Kautynės su lenkų komunistais nebuvo planuotos.
Iš pradžių Lietuvos pogrindžio dalyviai be kautynių pereidavo sieną keletą kilometrų į rytus nuo Punsko 1945 m. Kaip tvirtina Juozas Lukša-Daumantas, pasienyje gyvenantys partizanai iki 1946 m. vasaros net ir su menkais reikalais eidavo per sieną. Jie apsistodavo pas ūkininkus, padėdavo jiems prie ūkio darbų, ateidavo į vakarėlius. Tų metų gegužės mėn. J. Deksnį partizanai pervedė per sieną ties Vaičiuliškėmis. 1947 m. vasarą, kai Lukša kirto sieną ties Punsku, pasak jo paties, „bolševikai šią vietą jau buvo sustiprinę gelžbetoninių bunkerių sistema, specialiais apkasais slapukams, dviem spygliuotų vielų užtvarom ir kt. kliūtimis“.
Lukša tuomet nusprendė per sieną veržtis į dešinę nuo Punsko, ties Ristiškių miškeliu, kur dar nebuvo vielų užtvarų, o tik 20 m pločio suakėta žemės juosta. Perėjo be nuostolių. Grįžti atgal buvo sunkiau. Siena ties Punsku buvo labiau sustiprinta, statomos buvo antros vielų užtvaros, stebėjimo bokštai, kasami apkasai ir gynybos bunkeriai. Tuomet emisarai nutarė eiti per sieną ties Pašešupio mišku, ties Liubavo miesteliu. Lukšos kelionės metu Lenkijoje veikė tik nedidelis Lietuvos partizanų būrys.

4-osios kuopos pradžia

1944 m. rudenį, nuriedėjus frontui į vakarus, pradėjo stiprėti lietuvių partizaninis judėjimas. Sovietai ėmėsi stiprinti „lenkiškąjį“ pasienį. Įvesti sienos apsaugos režimą jiems užtruko maždaug dvejus metus. 1945 m. rugsėjo mėnesį sienos su Lenkija ruože Marijampolės NKGB pradėjo telkti didesnes pajėgas. Ne visada tai vykdavo sklandžiai. Antai Liubavo valsčiuje iki 1946 m. vasaros saugumas nesugebėjo sukurti savojo agentų tinklo. Tarp vietinių žmonių ir pasieniečių mezgėsi paprastos žmogiškos pažintys, vietiniai kaimiečiai suartėdavo, o retkarčiais net ir susidraugaudavo su pasieniečiais. Sovietų karininkai viešėdavo pas Kapčiamiesčio kleboną, ateidavo jo pasveikinti su Kalėdomis ar kitomis šventėmis. Atsirasdavo rusų karininkų, kurie patikėjo gandais apie greitai prasidėsiantį SSRS–Amerikos karą. Pasitaikydavo kariškių, norinčių dezertyruoti ir bėgti į Vakarus, vienas kitas pabėgdavo į mišką pas partizanus. Tai buvo labai reti atvejai, tad tokių faktų nereikėtų per daug sureikšminti.
Pasienio su Lenkija atkarpoje (nuo Kalvarijos iki Sangrūdos) pirmieji partizanai dažniausiai būrėsi iš besislapstančių nuo šaukimo į rusų kariuomenę arba pašauktų, bet dezertyravusių jaunuolių, buvusių policininkų, karo metu dirbusių pareigūnų, kuriems grėsė suėmimas.
1944 m. rudenį susiformavo keli sangrūdiečių (Leono Kliukinsko-Levo ir A. Kisieliausko-Karvelio, Stasio Čėplos) būriai. Jie veikė Šventežerio, Sangrūdos, Kalvarijos, Rudaminos valsčiuose. Iš viso apie 90 vyrų. 1945 m. vasario 25 d. prie Lopiškių jie užėmė Rudaminą ir sumušė apie 30 MVD karių. Po poros dienų prie Žaliamiškio dalyvavo Panaros mūšyje. Rusams sutelkus didesnes pajėgas prie Miklausės, būrys patyrė daug nuostolių. Tuomet žuvo L. Kliukinskas-Levas. Šio kovingo būrio narys buvo jau minėtas Adolfas Valenta-Ožys.
Nepaisant permainingos sėkmės, partizanų būriai ir toliau telkėsi. Vietiniai sovietų valdžios organai praktiškai dar neegzistavo. Kalvarijoje jau veikė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) skyrius, kuris turėjo apie 40 narių. 1945 m. balandžio pabaigoje į Sūsninkų mišką atvyko Lietuvos kariuomenės kapitonas Vacys Novickas, kuris įkūrė Perkūno rinktinę. Ją sudarė Sūsninkų ir Sangrūdos būriai. Jie veikė Trakėnų miške, kur turėjo iškastus bunkerius.
1945 m. kovo mėn. L. Kliukinsko būrio likučiams pradėjo vadovauti to krašto visuomenės lyderis Adolfas Valenta-Ožys. Dėl didelio rusų dalinių aktyvumo 20 vyrų partizanų būrys pasitraukė į Lenkiją. Prieš tai dar spėjo įsiveržti į Sangrūdos miestelį ir sunaikinti sovietinių institucijų dokumentaciją. Į Lenkiją pasitraukė ir dalis Perkūno rinktinės partizanų, kurie 1945 m. gegužės mėn. buvo stipriai sumušti Sūsninkų miške.


Tų metų rudenį iš Lenkijos sugrįžęs A. Valenta-Ožys pradėjo formuoti naują būrį. Jame buvo karių, tarnavusių Vermachte, Raudonojoje armijoje ar Plechavičiaus daliniuose. Daugumą sudarė sovietų kariuomenės vengę jaunuoliai, neretai pasiturinčių ūkininkų vaikai.
4-osios kuopos partizanai turėjo bunkerius įvairiose vietose. Iš pradžių jie buvo Sangrūdos valsčiaus vakarinėje dalyje, vėliau ties valstybine siena su Lenkija, į vakarus nuo Kalvarijos–Suvalkų kelio. Svarbesnieji bunkeriai turėjo pavadinimus, o daugybė antraeilių, skirtų tik vienai žiemai, liko bevardžiai. 4-osios kuopos štabo slėptuvė vadinosi „Baltieji rūmai“. Kitų bunkerių pavadinimai pavadinimai: „Trakai“, „Ukraina“, „Pelių karalystė“, „Kremlius“.
Kuopos arsenalą sudarė nuūžus frontui susirinkta lengvoji ginkluotė bei iš nukautų stribų, milicininkų ar pasieniečių paimti ginklai. Ginklus laikydavo bunkeriuose arba specialiose slėptuvėse. Partizanai turėjo nuolatinių tiekėjų tinklą, kurį sudarė ūkininkai.
Maisto atsargas partizanams retkarčiais pavykdavo papildyti per specialaus pobūdžio operacijas. Antai 1946 m. spalio mėn. iš sūrių fabrikėlio Suvalkėlių kaime partizanai paėmė maždaug 100 kg sūrio. 1947 m. vasario mėn. iš Liudvinavo tarybinio ūkio išsivežė apie 5 tonas grūdų, išsivarė 5 arklius ir kažkiek galvijų. Tų pačių metų rudenį iš Armoniškių tarybinio ūkio jie rekvizavo 30 avių, 0,5 t grūdų ir kelis arklius su pakinktais.
Būrys turėjo savo medicinos tarnybą. Sveikatos reikalais rūpinosi buvęs Kazlų Rūdos vaistinės praktikantas partizanas Alksnis, medicinos sesuo Saulutė, Anelė Senkutė-Aušrelė ir neturinti medicininio išsilavinimo Gegutė.

Kuopoje veikė ir formalus žvalgybos skyrius. Žvalgybinę informaciją rinko užverbuotas Kalvarijos stribas Vytautas Skroblas-Voverė, užverbuoti Liubavo stribai: Vincas Kalinauskas-Kaštonas ir Kalvarijos gyventojas Antanas Jakšaitis.
Ryšys su rinktinės štabu buvo palaikomas per kuopos vadą. Lenkijoje veikiantys partizanai gaudavo užduotis ir tiesiogiai iš rinktinės vadų.
Viena svarbiausių kuopos užduočių buvo sudaryti sąlygas emisarams saugiai pereiti sieną. Partizanai retai kada naudojosi vietos gyventojų informacija. Jie pasikliaudavo savo žiniomis ir patirtimi. Ieškodavo mažiausiai saugomų pasienio ruožų, stebėdavo pasieniečių įpročius, stengėsi rasti nesuartų sienos ruožų, pvz., durpynų, pelkių, griovių. Kartais partizanai persirengdavo rusų pasieniečiais. Jei einančius per sieną emisarus pastebėdavo pasieniečiai, būrys privalėjo jų saugumą užtikrinti ugnimi. Per sieną partizanai visada eidavo ginkluoti.
1945 m. gegužės mėn. 4-oji kuopa, norėdama sunaikinti sovietų dokumentinę medžiagą ir pasipildyti maisto produktų atsargas, įžengė į Sangrūdą ir trumpam užėmė valsčiaus vykdomojo komiteto, kooperatyvo, pieno perdirbimo punkto patalpas. Tuoj po to dauguma būrio vyrų išėjo į Lenkiją. Likusieji ir toliau puldinėjo Sangrūdą. 1945 m. rugpjūčio mėn. iš Sangrūdos progimnazijos išlaisvino čia kalėjusią Ožio seserį Petronėlę.

„Kęstučio” apygardos partizanai – broliai Stanislovas Milkintas-Riteris ir Juozas Milkintas-Maršalis.
„Kęstučio” apygardos partizanai – broliai Stanislovas Milkintas-Riteris ir Juozas Milkintas-Maršalis.

Permaininga sėkmė

Po to iki 1946 m. pavasario būrys didesnių puolamųjų operacijų nevykdė. Jei susidurdavo su priešu, tai atsitiktinai. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Deivoniškių kaime A. Valenta-Ožys, A. Alenskas-Pempė ir A. Marcinonis-Balandis atsitiktinai susidūrė su čekistų agentu, kurį lydėjo du milicininkai. Po trumpos kovos partizanai stribus nukovė. 1946 m. kovo mėn. Tabarų kaime prie Jono Skilandžio sodybos būrio narius A. Kellerį-Tigrą, A. Rutkauską-Sakalą, V. Matulevičių-Pempę ir J. Čiuplį-Zylę, lydėjusius partizaną Stirną, kuris turėjo susitikti su kito būrio vadu Diemedžiu, užklupo Marijampolės MGB ir pasieniečiai. Per 15 min. trukusį mūšį žuvo 5–6 partizanai.
1946 m. ankstyvą pavasarį, Ožio įsakymu, Tigro vadovaujama 10–12 partizanų grupė prie Burokų padėjo pereiti sieną dvidešimčiai lenkų, kurie norėjo gyventi Lenkijoje. Pagal rusų šaltinius, ši operacija nebuvo geranoriška pagalbos akcija. Už ją lenkai turbūt sumokėjo Tigro grupei 33 000 zlotų.


1946 m. vasarą ir rudenį beveik kas mėnesį būrio vyrai susidurdavo su čekistais. Sėkmė buvo permaininga. Didžiausią netektį (žuvo 6 vyrai) patyrė per 1946 m. birželio 20 d. mūšį prie Jakimavičių kaimo. Duoti atkirtį priešui pavyko tik 1946 m. spalį, kuomet būrys puolė Santakos ir Suvalkėlės kaimus ir kariškių grupę kelyje Kasauskai–Raudiniškiai.

Lietuvos partizanų vadų susitikimas. 1949 02 11.
Lietuvos partizanų vadų susitikimas. 1949 02 11.

4-osios kuopos tikslai ir užduotys

Be jau minėtos funkcijos – lydėti per sieną, kita veiklos sritis buvo ta pati, kaip ir visų Lietuvoje veikusių pogrindinių organizacijų – stabdyti Lietuvos sovietizaciją ir kovoti su gyventojų kolaboravimu. Partizanai terorizavo sovietinį-partinį aktyvą ir sovietų valdžios institucijų atstovus kaime.
Vienas iš svarbiausių Vytauto rinktinės tikslų buvo kovoti, kad kaimai nebūtų pertvarkyti į kolūkines organizacijas, bet ši kova daugiau buvo tik simbolinė.
Kova su kolaboruojančiais gyventojais nebuvo vienas iš būrio veiklos prioritetų. Įvykių, kuriuos galima laikyti kontroversiškais, nebuvo daug. Sangrūdos valsčiaus Palnyčios kaime Ožio būrio partizanai 1946 m. vasario 18 d. sušaudė sovietų valdžios šalininkus – Vinco Gradecko 6 asmenų šeimą ir jų kaimyną Jurgį Misiukevičių. Po kelių dienų prie Alksnėnų patykojo iš laidotuvių grįžtančio Vinco sūnaus Juozo. SSRS AT deputatės Danutės Stanelienės tėvai Mėšliai, gyvenę Pelucmurgių kaime, už kolaboravimą buvo sušaudyti partizanų 1946 m. gruodžio 27 d.
Kiek buvo šio būrio nubaustų mirtimi asmenų, nėra patikimų žinių. Lazdijų saugumo duomenimis, 1946 metais Ožio būrys sušaudė 26 žmones. Šią sovietų informaciją reikėtų vertinti labai atsargiai.
Negalima teigti, kad partizanai baudė mirtimi vien dėl formaliai užimamų pareigų. Kolaboravimas kiekvienu atveju buvo kitoks ir ne visada jis buvo šimtaprocentinis. Nustatyti karo lauko teismui žmogaus kaltę buvo sudėtinga. Tai visiškai suprantama.

Sovietų kova prieš 4-ąją kuopą

Lazdijų apskrities saugumiečiai pirmą kartą Ožio būrį identifikavo 1946 m. pavasarį. Čekistų manymu, tuo metu jame kovojo 50 partizanų. Svarbiausiu lietuvių partizaniniu junginiu pasienio zonoje tuo metu jiems buvo Novicko būrys. Ožio būrys jiems dar neužkliuvo. Iki 1946 m. rudens jis rusų saugumo dokumentuose dar neminimas. Tuomet jiems žymiai labiau rūpėjo į šiaurę nuo Marijampolės veikusi Geležinio Vilko rinktinė ir Tauro apygardos štabas.


1945 m. Valentos būrys nuostolių praktiškai nepatyrė. 1946 m. jie buvo nedideli (8 žuvusieji ir 4 suimtieji). Tai buvo labiau atsitiktiniai susišaudymai pasieniečiams „šukuojant“ miškus.
Nepaisant nuolat plečiamo agentų tinklo, intensyvėjusios žvalgybinių grupių veiklos, kratų, stribams ilgai nepavyko sunaikinti 4-osios kuopos. Ji dažniau kentėjo nuo atsitiktinių susidūrimų su pasieniečiais nei nuo suplanuotų čekistų akcijų.
Didžiausią dėmesį sovietai skyrė Buktos ir Sūsninkų miškų regionui. Čia buvo nukreipti SSRS MVD Vladimiro karininkų mokyklos kursantai. 1948 m. sausio mėn. į būrio gretas čekistams pavyko infiltruoti agentą Čepuką. Po kelių mėnesių žinios apie Čepuką iš MGB operatyvinių dokumentų dingo. Jo likimas nėra žinomas. O čekistų į kuopą atsiųstas agentas Jodinas 1948 m. sausio mėn. perėjo į partizanų gretas.
1947 m. sovietai jau buvo tiksliai išanalizavę būrio veikimo teritoriją. Tų metų birželį, čekistams aptikus štabo bunkerį, jie sužinojo apie 4-osios kuopos veiklą Lenkijoje. Marijampolės MGB skyriui ir Lenkijos pusėje veikiančiai pulko agentūrai bei Lenkijos pasienio kontržvalgybai apsikeitus duomenimis, 1947 m. rugpjūčio pabaigoje buvo suimti visi 9 Lenkijoje gyvenę 4-osios kuopos nariai, tuo metu vadovaujami A. Pakruopio-Pelėdos. Nuo to laiko būrio veikla buvo čekistų pripažinta ypač pavojinga. Išgauti informacijos apie ryšius su Vakarais iš suimtųjų 4-osios kuopos vyrų saugumui nepavyko gauti. Eiliniai partizanai arba tokių žinių neturėjo, arba per tardymus nieko nepasakė.

Nesėkmės ir praradimai

Ilgainiui pradėjo retėti Ožio būrio ryšininkų ir rėmėjų tinklas. Partizanų kovos sąlygos darėsi vis sudėtingesnės. Partizaninis judėjimas labai susilpnėjo sovietams pavykus likviduoti 4-ąją kuopą. Jos niekaip ir niekuo nebuvo įmanoma atkurti ir pakeisti. 1947 metais kuopa neteko svarbių bunkerių: „Puščia“, „Paneriai“, „Ukraina“, „Jeruzalė“, „Kremlius“. Kartu su slėptuvėmis būrys neteko ir juos prižiūrėjusių ryšininkų ir kt. Kazio Ilgūno ūkio bulvių lauke iškastoje duobėje saugumiečiai rado rinktinės štabo ir žvalgybos skyriaus dokumentus.
Stribai įdėmiai rinko informaciją apie 4-osios kuopos veiklą bei jos narius. Darė tai naudodamiesi agentūriniu tinklu ir tardydami suimtuosius. Kiekviena prieš 4-ąją kuopą kovojusi žinyba turėjo savo atskirą agentūrinį tinklą.


Kuo 4-osios kuopos gretos labiau retėjo, tuo kovoje su likusiaisiais svarbesnė saugumiečiams tapo agentūra. Vytauto rinktinės 4-ąją kuopą įvairiais laikotarpiais sekė apie 40 NKVD ir MGB agentų ir informatorių. Prie jų reikėtų pridėti daugybę pasieniečių ir geležinkelininkų, kurių veikla buvo nukreipta prieš miško brolius. 1949–1950 m. būrį persekiojo 4 agentai: Juodinis, Vėjas, Udras ir Medis bei 5 informatoriai: Sakalas, Štreimikas, Julijus, Samarinas ir Maidanas.
Partizanai nuolat keisdavo veikimo vietas, kilnojosi iš vietos į vietą. Čekistai eidavo jų pėdomis, užsiverbuodavo vis naujų pagalbininkų. 1952 m. būryje likusius 6 partizanus (iš buvusios 4-osios kuopos čia buvo likę tik J. Šupšinskas-Krienas ir vadas A. Rutkauskas-Miškinis) labiausiai padėjo susekti buvusi jų ryšininkė Šimulių kaimo agentė Upelis, agentas Ūkininkas ir buvęs partizanų ryšininkas, Kreivosios kaimo gyventojas Prožektas.
1947 m. kuopos įtaka regione susilpnėjo, nes ji tuo metu patyrė didelių nuostolių. 1947 m. birželio 5 d. būrys buvo pervadintas į 43-iąją kuopą. Joje liko apie 17 partizanų.
Ožio būrio gyvavimo pabaiga – 1952 m. gegužės 20 d., kai buvo suimtas ilgametis ir paskutinis vadas Algimantas Rutkauskas-Miškinis. Būdamas 25 m. amžiaus (pradėjo partizanauti 18 metų) jis 1952 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje buvo nuteistas sušaudyti.
Šiandien sudėtinga nustatyti, kiek sienos kirtimo operacijų buvo surengta. Laikui bėgant šios operacijos darėsi vis pavojingesnės. Per jas partizanai patirdavo vis daugiau netekčių. 1947 m. pabaigoje būrio užduotys radikaliai pasikeitė. Rusų pasieniečiai šiame regione labai sustiprino sienos apsaugą. Tauro apygardos vadams teko ieškoti kitų kelių į Vakarus.
Nemažai informacijos apie kuopą yra pateikęs Brazavo kaime gimęs ir augęs Antanas Kružikas, asmeniškai pažinojęs daugelį 4-osios kuopos ir visos Vytauto rinktinės partizanų bei jų ryšininkų. Punske leidžiamame istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“ buvo publikuoti 4-osios kuopos dalyvių prisiminimai bei Rimanto Zagrecko analitinis straipsnis „Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa“. Daug vertingos medžiagos apie būrio veiklą yra Justino ir Stanislovo Sajauskų albume. Šia tema yra rašęs ir punskietis istorikas prof. dr. B. Makauskas.

Rašyti komentarą

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: