Turbūt kiekvienam žmogui, nesvarbu prieš kiek metų jis baigė mokyklą, išgirdus žodžius „rugsėjo pirmoji“, galvoje iškyla kokie nors prisiminimai ir ilgesniam ar trumpesniam laikui apima nostalgija. Dažnai pagalvoju, kaip pasisekė dabartiniams mokiniams: jie gyvena laisvoje, nepriklausomoje ir demokratinėje Lietuvoje, gali mokytis ar studijuoti praktiškai bet kurioje normalioje pasaulio valstybėje, mokykloje, nevaržomai gali reikšti savo patriotizmą, mokosi tikros, o neiškastruotos istorijos.
Vis dėlto, kaip ir kiekvienoje gyvenimo srityje, taip ir mokykloje iškyla visa eilė problemų. Itin svarbus dalykas ir mokytojams tenkantis uždavinys yra mokinių patriotinis auklėjimas. Iš pat pradžių mokiniai turi itin gerai ir giliai suvokti bei įsisąmoninti, kad laisvė, nepriklausomybė ir demokratija mūsų valstybei nenukrito iš dangaus ir nėra savaime suprantama duotybė. Kiek daug žmonių įnirtingai ir, negailėdami laiko, jėgų, sveikatos ir net gyvybės, kovėsi ir padėjo savo galvas, kad dabartiniai mokiniai galėtų gyventi ir mokytis, su savo pirmtakais palyginus, iš tiesų geromis ir komfortiškomis sąlygomis. Tad kodėl kiekvienos dienos Lazdijų rajono mokyklose nepradėti „Tautiška giesme“? Labai paprasta ir lengvai įgyvendinama idėja, bet ar kas nors bent pagalvojo apie tai? Juk jaunoji karta, dabar sėdinti mokyklos suoluose, turės iškovotą laisvę, nepriklausomybę ir demokratiją išsaugoti, o esant reikalui ir apginti. Itin didelis ir svarbus vaidmuo tenka istorijos mokytojams. Svarbus visos istorijos mokymas, bet lietuviams vis dėlto svarbiausia yra Lietuvos istorija. Juk kokia ji įspūdinga ir verta didžiausios pagarbos bei žavėjimosi! Savanorių kovos, pirmosios tarpukario nepriklausomos Lietuvos valstybės įkūrimas, didvyriška Lietuvos partizanų kova su sovietų okupantais turi įkvėpti mokinius ne tik didžiuotis savo valstybe, bet ir tuo, kad yra gimę lietuviais. Tokios didžios ir garbingos istorijos mums gali pavydėti ne viena šalis.
Dar vienas itin svarbus klausimas, liečiantis mokyklą, yra pagarbos vyresniems ir kuklumo ugdymas. Ne paslaptis ir tai reikia pasakyti tiesiai šviesiai – nemažai dabartinių mokinių, netinkamai elgdamiesi mokykloje, sau leidžia gerokai per daug. Susidaro įspūdis, kad mokiniai turi tik teises, o ne pareigas. Tiksliau sakant, pareigas turi tik mokytojai, kurie vos neprivalo galais pirštų vaikščioti aplink mokinius, kad tik, gink, Dieve, jų pirštu nepaliestų ar neįžeistų. Laikas pasakyti, jog egzistuoja toks dalykas kaip mokinių patyčios iš mokytojų, nes jaunimas jaučiasi nebaudžiamas ir turintis neribotą laisvę. Dažnai gerais mokytojais ar direktoriais laikomi tie, kurie nuolaidžiauja mokinių įgeidžiams ir šoka pagal jų dūdelę. Yra mėgstama sakyti, kad dabar kiti laikai ir ankstesnis griežtesnis elgesys su mokiniais nepriimtinas. Visiška nesąmonė ir elementarus atsikalbinėjimas. Vaikai būtinai turi būti mokomi kuklumo, nuolankumo ir pagarbos ne tik mokytojams, bet apskritai vyresniems žmonėms.
Dabartiniais materialinių vertybių vyravimo laikais, kai prekybos centrai tampa daug kartų svarbesni už muziejus, galerijas ar knygynus, o vietoj kelionės į Gedimino pilį mokiniai vežami į „Akropolį“, itin svarbu stengtis sėdintiems mokyklų suoluose įteigti, kad materialinės vertybės tėra laikinas dalykas. Pasitenkinimo gyvenimu ar gilesnės prasmės jos tikrai neteikia. Tikros ir amžinos gyvenimo vertybės yra literatūra, kinematografija, muzika, dailė ir kitos meno rūšys.
Mokyklai ir mokytojams tenka toks svarbus vaidmuo auklėjant jaunąją kartą ir suteikiant jai žinių bagažą, kad daug kas jo tinkamai net neįvertina ar net nuvertina. Tad mokytojo profesija yra ne tik be galo atsakinga ir svarbi, bet ji turi turėti mūsų visuomenėje itin aukštą prestižą ir būti itin gerai apmokama, o mokytojais turėtų dirbti patys geriausi specialistai. Kai taip bus, mūsų valstybė pakils į naują kokybės lygmenį.