Eglinės piliakalnis – didingas jotvingių praeities reliktas

Piliakalnio papėdėje.

Sigitas Birgelis

Šiaurės rytų Lenkijoje yra daug lankytinų vietų, susijusių su baltų (aisčių) praeitimi. Nemažai jų surasime lietuvių etninėse žemėse – ties Punsku, Seinais ir Suvalkais. Vieni istoriniai objektai yra gerai žinomi ir gausiai lankomi, kiti nepelnytai pasilieka primiršti.

Prie pat Lietuvos ir Lenkijos sienos, ties Kalvarijos–Budzisko perėja, Eglinės kaime, tūno didingas jotvingių piliakalnis. Ši jotvingių tvirtovė yra antras pagal svarbą – po Šiurpilio piliakalnio – tokio tipo objektas Suvalkijoje.

Eglinės piliakalnis buvęs labai reikšmingas visai jotvingių gynybos sistemai. Tvirtovė buvusi galinga, sustiprinta pylimais ir rąstų tvoromis. Jos papėdėje jotvingiai buvo įtaisę papilius, kurie turėjo suvėlinti užpuolikų atakas ir suteikti pilies įgulai daugiau laiko pasiruošti atremti puolimą, o gyventojams – pasislėpti saugiose ir neprieinamose vietose. Pats pilies centras buvo įtvirtintas supiltais pylimais ir sargybos bokštais. Gynybai jotvingiai čia puikiai išnaudodavo natūralius kraštovaizdžio elementus – aplinkines pelkes ir vandens telkinius.

Be galo įdomi yra dviejų kūgių piliakalnio forma. Piliakalnio paviršius – maždaug 6 arai. Jo aukštis – 8 m, pylimo skersmuo – 4 m. Tvirtovės viršūnėje įrengta nedidelė plokštuma, apjuosta žemės pylimu.

Iš rytų pusės tvirtovę supo raistai ir Vaipienės upė (šiuo metu jos nelikę nei pėdsakų). Iš vakarų pilį saugojo ledyno išrausta vaga, kuri į šiaurę nuo piliakalnio jungėsi su Vaipiene Rekečio (dabar Salaperūgio) ežere. Vakarinė piliakalnio papėdės dalis buvo pagilinta, o iškastas smėlis ir žvyras panaudotas piliakalnio pylimams. Piliakalnio pietuose ir šiaurėje buvo du dideli vandens telkiniai, sudarantys natūralų gynybinį barjerą. Trečias vandens telkinys (iš rytų pusės) išliko, bet šiandieną jis daug mažesnis nei prieš amžius. Į piliakalnį iš šiaurinės pusės veda pailgas pylimas – tai kruopščiai suplanuotų ir jotvingių atliktų architektoninių darbų rezultatas. Rytinėje Eglinės tvirtovės dalyje buvo pelkės, per jas buvo nutiesti mediniai tiltai.

Piliakalnio papėdė, kur buvo vandens telkinys.

Lemiamą reikšmę Eglinės piliakalnio pažinimui turėjo kasinėjimai, atlikti Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus darbuotojų 1984–1991 metais. Mokslininkai surado čia per 800 įvairių eksponatų: žalvario dirbinių – papuošalų, ietigalių, keramikos, dirbinių iš kaulo ir ragų, žemės apdirbimo įrankių, geležies ir plieno ginklų, turtingą papuošalų kolekciją. Tvirtovės papėdėje rasta taip pat žmonių ir gyvulių kaulų, molinių indų. Nustatyta, kad dauguma radinių yra iš XI–XII a.

1784 m. Punsko parapijos klebonas Antanas Laurinavičius, minėdamas šį piliakalnį, užrašė, kad ūkininkai, dirbdami ar kasinėdami piliakalnio aplinkoje žemę, rado įvairios paskirties apyvokos daiktų ir senovinių ginklų. Ūkininkai rastus metalinius daiktus perdirbdavo į pasagas ir kitus jiems reikalingus įnagius.

***

Saulė, pakibusi virš horizonto, gelsvai oranžiniais spinduliais apšviečia į nakties tamsą grimztantį piliakalnį. Vakariniame jo šlaite tarsi miegantys jotvingių kariai tūno sugulę pušų šešėliai. Šiandien čia nebėra jotvingių, nebėra jų gyvenviečių, pilkapių, pilių, nebėra nieko, kas vaitotų jų širdyje.

Ties siauru kaimo keleliu palikęs automobilį, gali per pievą pasiekti piliakalnio skardį, bet turėsi įveikti ne vieną šių dienų kliūtį – elektrinio piemenuko užtvaras. Staiga kadras pasikeičia. Jis tirštėja ir darosi vis įdomesnis. Ant skardžio augančių aukštų pušų šešėliai sugula ant piliakalnio šlaito. Piliakalnio skardis, prie kurio tu dabar stovi – labai status. Į jį neužkopsi, net nebandyk. Vakarinėje piliakalnio papėdės pusėje, giliame griovyje, tyvuliuoja nedideli vandens telkiniai. Senovėje vandens buvo daug daugiau. Mūsų dienomis griovys abiejuose galuose išsiplėtoja į slėnius.

Dauba, kur pagal legendą yra nugrimzdęs vienuolynas.

Skardžio senosios pušys mojuoja šakomis piliakalnio lapuočiams. Ąžuolai, beržai, klevai jau pliki, tad pro juos iš toli puikiai matosi piliakalnio kontūrai. Suradęs nuožulnesnę vietą, nusileidi į patį žemiausią papėdės tašką. Kiek paėjėjęs vakarų kryptimi, gali bandyti kopti į piliakalnį. Užlipus ant kalnelio, prieš tave iškils labai status pylimas – paskutinis jotvingių gynybos elementas. Jis šiandien apaugęs medžių alėja, atrodo – lyg takas į pilį. Norom nenorom bandai užsiropšti į piliakalnio viršūnę, nors lipti nelabai patogu – visur statūs šlaitai. Vietomis nusitveri krūmo ar kyšančių iš po žemės medžių šaknų, kad nenuvirstum. Pagaliau tau pavyksta pakilti į piliakalnio viršūnę. Esi šiaurinėje pilies aikštės dalyje. Vakarinė jos dalis baigiasi ovalia kalvele, ant kurios kitados stovėjo gynybinis bokštas. Tai aukščiausia piliakalnio vieta. Šiaurinėje aikštelės dalyje stovėjusi paslaptinga konstrukcija, suręsta iš didžiulių akmenų. Čia turbūt buvo įrengtas antras gynybinis bokštas.

Šioje tvirtovės dalyje lenkų archeologai aptiko gynybinio pylimo liekanų – keliolikos sluoksnių skeltų lentų likučių. To pylimo pagrindas buvęs maždaug 4 metrų gylyje po mūsų laikų grunto lygiu. Manoma, kad pylimas supiltas pirmuoju kalvos apgyvendinimo laikotarpiu, kuris datuojamas IV–V a. Vėlesniais amžiais vyko kiti darbai, jų tikslas buvo padidinti aikštelės paviršių. Apie tai liudija tyrinėjimų metu atkasti smėlio ir molio sluoksniai. Senienų stoka toje vietoje neleido mokslininkams apibrėžti šių pokyčių laikotarpio. Priimta prielaida, kad tai vyko tarp X ir XII a. Kaip rodo radiniai – metaliniai daiktai, XIII a. ši pilis tapo galinga tvirtove. Apie tai liudija iki šiandien puikiai išsilaikę didžiuliai akmenimis sustiprinti pylimai.

Prie Eglinės tvirtovės buvusios kelios gyvenvietės. Artimiausia – piliakalnio šiaurės rytinėje pusėje. Čia rasta keramikos fragmentų, kuriuos galima priskirti ankstyvesniems nei ankstyvųjų viduramžių laikotarpiams. Eglinės piliakalnio papėdėje, šiaurės vakarinėje dalyje, buvo rasti vienoje vietoje sukaupti molinių indų fragmentai, datuojami IV–V a. Tolėliau nuo piliakalnio (1–2 km atstumu) aptikta kitų ankstyvųjų viduramžių laikotarpio keramikos radinių.

Takas į pilį.

Kasinėjimų metu čia buvo rastas apie 1000 bronzinių papuošalų rinkinys. Ant dalies dirbinių esama tikslingo jų naikinimo žymių. Nežinoma šio lobio paskirtis. Manoma, kad jo savininkas galėjęs būti vietinis jotvingių vadas. Tarp radinių būta ir bronzinių pakabučių – būdingiausių XII–XIII a. jotvingių papuošalų. Jotvingiai savo drabužius susegdavo puošniais segučiais. Pasiturinčios jotvingių moterys dėvėjo ištaigingus rūbus, papuoštus bronziniais (retai sidabriniais) juvelyriniais dirbiniais. Tik neaišku, koks buvo jų statusas militarizuotoje jotvingių bendruomenėje. Galima daryti prielaidą, jog tuomet, kai vyrai vykdavo į karo žygius, joms tekdavo tvarkyti namų ūkius ir vadovauti tarnams.

C14 metodu atliktos analizės parodė, kad visi objektai, rasti kasinėjimų metu, t. y. rąstų konstrukcijos gyvenamųjų statinių su akmeniniu pagrindu liekanos, ūkinės duobės, laužavietės, buvo sukurti X–XI a.

Šiuo metu istorijos rekonstrukcijai nebūtina ilgalaikių kasinėjimo darbų, nes labai daug informacijos galima gauti geofizinių tyrinėjimų metu. Kaip minėjau, rytinėje tvirtovės pusėje yra išlikęs stovinčio vandens telkinys, kur yra puikios sąlygos paimti palinologinį mėginį. O geofiziniais tyrimais galima neinvaziniu būdu surasti, kur žemėje išsidėsčiusios landos, išlikusios rąstų duobės, pylimų konstrukcija ir vieta. Piliakalnio ir apylinkių nuotraukos, padarytos iš paukščio skrydžio, parodo papildomus įtvirtinimus, pylimus, kauburius. Tokio tipo tyrimai buvo atlikti Eglinės piliakalnyje 2010 m. pavasarį.

Jų rezultatai labai įdomūs. Užregistruota 150 naujų radinių. Tarp įvairių daiktų fragmentų išskirti bronziniai skrituliukai, pavieniai pakabukai ir žiedai. Beje, daugiausiai rasta strėlių antgalių ir jų fragmentų. Anksčiau aikštelės ir pylimų kasinėjimų metu aptikta keliolika strėlių antgalių, o pastaruoju metu – net 99 vienetai.

Strėlių antgaliai, rasti Eglinės piliakalnio aikštelėje ir pylimuose, rodo, kad tvirtovė buvo puolama. Rusios rašytiniuose šaltiniuose yra užfiksuotas kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo puolimas 1038 m. (Jaroslav’ idzie na jatwiagy…: Povest’ vremennych let). Naugardo-Sofijos metraštyje rašoma: „Veliki kniaz’ Jarosław […] na zimu chodzi na jatviagy, i ne możachu ich vziati; Povest’ vremennych let.“
Archeologiniai radiniai rodo, kad Jaroslavo pajėgos priėjo ir bandė užimti Eglinę – dėl to šios tvirtovės pylimuose rasta daug Rusioje naudotų strėlių antgalių.

Kasinėjimų radiniai.

***

Rytinėje piliakalnio pusėje, jo papėdėje, skendi Judickų sodyba (šiuo metu savininkas yra kitas). Jei būtum čia atvykęs prieš 30 metų arba daugiau, šio piliakalnio šeimininkas Jonas Judickas ne vieną legendą ir istoriją tau būtų paporinęs.

Jis pasakodavo, kad per vadinamuosius „švedų karus“ (1655 m.) šioje vietoje žuvo žymus ateivių iš užjūrio karvedys ir jo garbei švedai supylė milžinišką pilkapį, po kuriuo ilsisi to karvedžio palaikai.

Kita jo pasekta legenda yra romantiškesnė.

Čia kažkada stovėjęs vienuolynas, kuriame gyvenę pamaldūs vienuoliai ir vienuolės. Vienąkart vienuolyno abatas pasiuntė vienuolę ir vienuolį į Seinus druskos parnešti. Keliavo jiedu ten ir atgal. Kai jau buvo labai arti ir matėsi vienuolyno bažnyčios bokštai, užėjo audra. Vienuoliai pasislėpė į šieno kupetą.

To ir laukė nelabasis, kuriam pavyko šiuodu sugundyti. Praėjus audrai, vienuolis ir vienuolė, susigėdę ir kupini baimės, sugrįžo į vienuolyną. Apie padarytą nuodėmę niekam neprasitarė, bet nuo Aukščiausiojo juk nepasislėpsi. Tą pačią naktį vėl iškilo audra, žemė sudrebėjo. Bažnyčios ir vienuolyno sienos pradėjo griūti, kol galiausiai visi pastatai prasmego po žeme.

Žmonės pasakodavo, kad, numetus akmenį į pilies ansamblio gilią daubą, galima išgirsti nugrimzdusios bažnyčios varpus.

„Aš, norėdamas įsitikintai, ar tai tiesa, – pasakodavęs Jonas Judickas, – ne kartą į tą duobę mėtydavau akmenis, bet kažkaip varpų neteko išgirsti“.

Eglinės piliakalnis.

Nuo Eglinės iki Šiurpilio, Osinkių, Klevų ir Rudaminos piliakalnių yra maždaug 20 kilometrų. Jotvingiai statydavo pilis tokiu atstumu, kad per valandą raitas pasiuntinys galėtų nunešti žinią iki kaimyninės, arba, sukūrus laužą vieno piliakalnio viršūnėje, liepsna ir dūmai matytųsi visuose, esančiuose kaimynystėje.

Lemtingas jotvingiams buvo XIII amžius. Kryžiuočiai, užvaldę prūsų žemes, pradėjo aršius žygius prieš jotvingius. Jotvingių ir Ordino karas truko ketverius metus (1279–1283).

Jotvingių narsą pažino ir gerbė jų atkakliausi priešai: „Užkariavus iš Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji, būtent sūduviai, kuriuos broliai narsiai puolė, ne tiek pasikliaudami žmogaus drąsa ir gausia kariuomene, kiek dieviška pagalba, nes žinojo, kad Viešpats yra mokęs, jog aukojant auką, privalu aukoti ne tik galvą ar kurią kitą kūno dalį, bet ir uodegą“ (Petras Dusburgietis).

„Prūsų žemės kronikoje“ rašoma: „<…> Brolis Mangoldas, magistras, norėdamas, kad kovos su sūduviais, narsiai jo pirmtakų pradėtos, jo vadovavimo metais ne tik nesilpnėtų, bet kasdien stiprėtų, subūrė visą savo kariuomenę ir grabnyčių dieną įsiveržė į Sūduvos valsčių <…>“.

1283 metais karo pavojaus ugnies signalai suliepsnojo ne ant visų pilių, ugnies grandinė neperšoko per Nemuną. Užgeso kažkur ties Rudamina. Į savo brolių, jotvingių, šauksmą neatsiliepė tarpusavy susivaidiję Lietuvos kunigaikščiai. Kryžiuočiai vieną po kitos užiminėjo jotvingių pilaites.

Eglinės piliakalnis.

***

Po daugelio šimtmečių, Lietuvai ir Lenkijai atgavus nepriklausomybę, audringi įvykiai neaplenkė Eglinės.

– Mūsų sodyboje, – pasakodavo Jonas Judickas, – buvo apsistoję lenkų kareiviai, o pas Žebrauskus – lietuviai. Kartą lenkai, apsvaigę nuo naminės, nutarė „litvinus“ išvyti iš Eglinės. Užtraukę „My, pierwsza brygada“, nužygiavo Žebrauskų sodybos link. Po neilgai trukusio susišaudymo jie grįžo, nešini devyniais nukautais ir sužeistais draugais.

Mūšiams nutilus, buvo nutiesta vadinamoji demarkacinė linija. Lenkai vietiniams lietuviams pažadėjo dovanoti po kelis kilogramus cukraus, jei sutiksią, kad jų kaimas atitektų Lenkijai. Kai kas ėmė ir susigundė. Lenkuojantys keli kaimo gyventojai kareivius apvedė aplink kaimą, ir tie pažymėjo demarkacinę liniją pušinėmis kartimis.

„Tik pažiūrėkite į žemėlapį, – sakydavo Jonas Judickas, – mūsų kaimas aiškiai išsikišęs į Lietuvos teritoriją. Pagal planą Kerzono linija siena turėjo eiti pro Vaiponios Kadišius, Rutkauskus, o iš čia – tiesiai į Maidoną. Eglinė turėjo atitekti Lietuvai…“

O štai dar viena istorija, išgirsta iš Jono Judicko lūpų.

1941-ųjų pavasarį prie piliakalnio privažiavo žaliai nudažytas vokiečių visureigis karinis automobilis. Iš jo išlipo vokiečių majoras, atidarė automobilio dureles ir pagarbiai išleido kažkokį augalotą, senyvą vyriškį, avintį aukštaauliais batais ir dėvintį odiniu lietpalčiu.

Jis atsegė lietpalčio skverną ir, iš kišenės išsitraukęs sidabrinį portsigarą, pavaišino Judicką kvapniu cigaru.

Vokiečių karininkai, pasižvalgę po apylinkę, pakilo į piliakalnio viršūnę, kažką vienas kitam rodė, kažką aiškino, pagaliau nulipo nuo kalno ir, pasakę „Aufiedersehen!“, išvažiavo.

Poezijos pavasaris piliakalnio papėdėje 2002 m.

Bet po kelių savaičių atidundėjo sunkvežimiai, pilni kareivių, kastuvų ir visokių kitokių įrankių.

Niekieno leidimo neatsiklausę, pradėjo kasti rytinėje piliakalnio papėdėje. Iš pradžių darbas ėjo sklandžiai, bet apie pusmetrį žemiau dirvono žemė pasirodė suslėgta, kieta, pasipriešino niekuomet nepurentas molis ir akmenys. Tuometjie atsivežėpneumatinį kūjį. Kareiviai dirbo be paliovos, dieną ir naktį, rausė urvą po piliakalniu, kasė duobę viršukalnyje. Jie paėmė ir kieme gulėjusią medieną, kuri buvo paruošta kluono statybai.

***

Po Antrojo pasaulinio karo Eglinė liko Lenkijoje. Jotvingių tvirtovė nebuvo vietinių lietuvių užmiršta. Čia jie organizuodavo kultūrinius renginius, ansamblių sąskrydžius ir kt. Prieš keliolika metų prie šio piliakalnio vykdavo Poezijos pavasario renginiai, skambėjo poetų eilės, degė laužai, aidėjo lietuviškos patriotinės dainos.

Prie Eglinės piliakalnio verta atvykti, pamąstyti apie praeities įvykius, apie narsiausios iš narsiausių baltų genties likimą.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite:

%d bloggers like this: