Dineta Babarskienė
„Užtat ir įdomu“, – sako Vilma Valutkevičienė, Lazdijų mokyklos-darželio „Kregždutė“ ikimokyklinio ugdymo mokytoja. Pasidžiaugia Vilma, kad „Kregždutėje“ dirba trys kartos. „Dovilė Kazakevičienė – mano buvusi auklėtinė, aš esu buvusi darželinukė Romutės Gudžiauskienės, kuri irgi tebedirba čia. Romutė mane mokė, aš mokiau Dovilę ir mes visos kartu dirbame „Kregždutėje“. Esame geros kolegės“, – pabrėžia ji. Na, nieko nepaskysi, neblogą mergaitę ta Romutė užaugino.
Mokytoja nenori užsitupėti vienoj vietoj: jai reikia iššūkių
„Nenoriu užsitupėti vienoj vietoj. Man pačiai reikia iššūkių. Noriu, kad ir mano vaikai tai patirtų ir išmoktų“, – prisipažįsta Vilma. Neslepia, kad dažnai pasirenka sunkiausią variantą. „Bet man patinka. Įdomu įrodyti, kad galiu padaryti, įdomu, ką aš padarysiu“, – dėsto ji. Tik nueiti į darbą ir atidirbti – tai ne jai. „Neįdomu“, – iškart išpyškina pašnekovė. Ji tiesiai sako: „Ir man reikia tobulėti.“ Tad dalyvauja seminaruose, konferencijose, dažniausiai ieško tokių mokymų, kuriuose galėtų dalyvauti nuotoliniu būdu. Ne paslaptis, kad dažnai išgirsta klausimą: kam jai to reikia?
„Man svarbu, kad mano vaikai visur dalyvautų: parodose, konkursuose, įvairiose socialinėse akcijose, projektuose, bendradarbiaujame su rašytojais, su Žemės ūkio ministerija, įsijungiame į įvairias edukacijas. Noriu parodyti, kad ir mes esame drąsūs, žingeidūs vaikai. Ir Lazdijuose yra labai gabių vaikų, kurie gali ir gražiai nupiešti, ir padainuoti ar pašokti. Džiaugiuosi, kad mano vaikai visko nori, o iššūkiai juk verčia tobulėti, nestovėti vietoje“, – pabrėžia Vilma. Anot jos, visur yra gabių vaikų, ne tik didmiesčiuose, bet ir provincijoje: mažuose miesteliuose, bažnytkaimiuose – visur. „Džiaugiamės, kai laimime, nenuliūstame, kai kiti pasirodo geriau. Reiškia, reikia dar padirbėti. O ir mes galime pasigirti laimėjimais ir mūsų savivaldybės konkursuose, ir Lietuvos mastu. O kartais visi gauname dovanų ir tai labai smagu“, – pasakoja mokytoja. Anot jos, tai ir yra gyvenimiškos pamokos, kad ne iš karto medalius po kaklu galime pasikabinti, reikia kantriai dirbti ir labai norėti.
Vaikams ji stengiasi kuo daugiau parodyti. „Aš juos visur veduosi: į miestą veduosi, į parką veduosi, į biblioteką, labai patinka žirgynas, tad į hipodromą einame ir einame“, – vardija mokytoja.
Moko ji savo vaikus gyventi bendrystėje su juos supančiais žmonėmis, gamta ir gyvūnais. Vėl tradiciškai antrus metus Vilma su Rugile Maknickaite organizavo akciją. „Pagelbėjome beglobiams gyvūnams. Šiemet prisijungė visa mokykla, surinkome rekordiškai daug. „Keturkojo vilties“ savanoriai sakė, kad išgelbėjome juos, mat maisto gyvūnėliams teturėjo dienai. Sako, padarėte stebuklą, bet čia ne mes padarėme, čia mūsų visi vaikai ir jų tėveliai padarė šį stebuklą“, – pasidžiaugia mokytoja. Neslepia džiaugsmo ir kitu renginiu, kurį surengė šiemet ir kitais metais tikrai organizuos. „Tai solidarumo bėgimas „Gelbėkit vaikus“ miesto parke. Prie mūsų prisijungė ir savivaldybė, ir Švietimo, kultūros ir sporto skyrius, ir mokykla-darželis „Vyturėlis“, miesto gyventojai. Rinkome pinigėlius, galvojau, kad nieko nesurinksime, bet kai visi pradėjo aukoti, man taip pasidarė gera. Ir dar kaip aukojo, o aš taip bijojau, abejojau, kad nieko neišeis. Kai padarėme pavedimą, tai tiek mes džiaugėmės“, – prisipažįsta ji.
Su penkiamečiais galima apie viską pasikalbėti
„Grupėje 20 vaikučių, turiu padėjėją. Yra kita mokytoja, kuri mane poilsio dienomis pakeičia“, – aiškina ji. Vilmos vaikučiai dabar 5 metukų. Mokytoja Vilma pradėjo nuo metukų su jais dirbti. „Bet kokie jie gudrūs. Jie viską žino, supranta. Pasišnekame apie viską. Kaip jie fantazuoti moka, kaip kurti moka. Visas žinias stengiamės perteikti žaidimų forma: kiekvieną dieną pamokėlę turime, valandos laiko ugdomoji veikla – šventas reikalas, turime ir dvi pamokėles per dieną, kai meninis ugdymas būna ar kūno kultūra“, – dėsto ji. Visą dieną darželyje pilna veiklų: valgo, miega, žaidžia, mokosi. „Nuo mažiukų mokau vaikus pagarbos žmogui: pagarba draugui, pagarba tėvams, pagarba vyresniems žmonėms. Mokau, kad privalu pagelbėti žmogui, jei pats negali, ieškai, kas gali tai padaryti, niekada negalima praeiti pro šalį. O ir gyvūnui taip pat reikalinga žmogaus pagalba“, – pabrėžia mokytoja. Ruošiasi ir šiemet dalyvauti R. Paulionio organizuotoje akcijoje. „Jau vaikai patys klausia, kada seneliams ruošim dovanėles?“ – sako mokytoja.
Dabar pats darbymetis: vaikai ruošiasi Kalėdoms. „Šiaulių lopšelis-darželis pakvietė mus į kalėdinio šokio iššūkį, tad ruošiamės, reiks nufilmuoti“, – sako ji.
Vilmos darbas neliko nepastebėtas, ji įvertinta padėkos raštais. „Tai, žinoma, malonu, bet mano didžiausias siekis, kad mano vaikai būtų geri žmonės“, – prisipažįsta mokytoja.
Saldžiuosius grybukus kepa mamos keptuvėje
Be visų darbų darželyje, Vilma turi ką veikti ir namie. Jai patinka kepti saldumynus. „Kepu grybukus, tortus, verdu skruzdėlynus, dabar kibinus kepu“, – vardija ji. Tiesa, dabar sako jau mažiau kepanti, mat darbo daug, o reikia ir pailsėti. „Gal senstu?“ – šypsosi žavi mokytoja. Neslepia, kad gardėsių kepimas jai – savotiška meditacija. „Aš medituoju. Pareinu nuo triukšmo pavargusi, užsidarau virtuvėje, įsijungiu gerą muziką, užsiminkau tešlos ir kepu, dažau, o kai dažau, tai užsisvajoju, savo pasaulyje klajoju“, – pasakoja ji. Pavaišina ir koleges, o ir šventės tuoj, tad artimiesiems skanumynų prikepti reikia. „Smagu, kai kitiems skanu“, – sako ji ir priduria, kad jos grybukai „dygsta“ iš biskvitinės tešlos. O išmoko ji iš mamos, kuri kepdavo saldumynus visos giminės baliams. „Dar mokinė buvau, o man jau liepdavo dažyti grybukus. Dažydavau, taip ir pati pamėgau juos kepti, dažyti“, – sako ji. Ir šiandien Vilma grybukas kepa mamos keptuvėje, nors turi prisipirkusi ir savo keptuvių, bet ši, mamos, geriausia. „Joje daugiausia grybukų telpa, daugiausia iškart galiu iškepti“, – prisipažįsta ji.
„Man gerai. Aš atsipalaiduoju“, – tikina saldumynų kepėja.
Noras daržininkauti: iš penkto aukšto nusileidžia ant žemės
Gruodžio 4 dieną paskutinius savo pomidorus sudėjo ant stalo. Jų Vilma prisiaugina įvairiausių. „Tai buvo paskutiniai mūsų pomidorai iš šiltnamio“, – tarsteli ji. Tiesa, nuskynusi ji jau buvo seniau, laikė saugiai sudėjusi į dėžutes. „Prisiieškau pati įdomesnių sėklų. Pasisėju po kokias dvi sėklytes. Įdomumo dėlei“, – aiškina daržininkė. Šiemet augino 15 veislių pomidorų. „Labai derlingi šiemet metai buvo, nors kai visi skynė, pas mane dar tik žydėjo“, – atkreipia dėmesį ji. Ir arbūzų begalę prisiaugino. Augina jau kokius ketverius metus, tikrai užauga, melionus dar seniau pabandė auginti, irgi pavyko. Iš pradžių arbūzus augino šiltnamyje, pastaraisiais metais lauke. „Be proto daug šiemet jų priaugo. Melionai prastesni kiek buvo“, – pastebi ji. O darbo su jais, patikėkit, turi. „Užėjo liūtys, o aš prie „Norfos“ gyvenu, daržai pas mamą, prie parko. Jei lietus, lekiu uždengti, jei vėtra, irgi uždengti reikia, jei šalna, uždengiu, paskui vėl atidengiu, taip ir auginau. Kaip su mažais vaikais, bet svarbiausia savo. Labai sultingi ir labai saldūs užauga – labai skanūs“, – sako Vilma.
Iš kur tas jos noras daržininkauti? „Iš penkto aukšto, kur gyvenu, nusileidžiu ant žemės ir suleidžiu rankas į žemę, taip gaunu energijos. Į daržą aš važiuoju pasikrauti“, – prisipažįsta Vilma.
Amarilių kolekcijoje net 25: žada ją „koduoti“, kad daugiau nepirktų
„Pirmieji jau skleidžia pumpurus“, – patikina gėlininkė. Tad kokių gi spalvų sužydės jos numylėti amariliai? „Nuo baltų, citrininių, raudonų, kreminių iki tamsiai bordinių. Visokių“, – vardija ji. Sako, kai pražysta per Kalėdas, tai žydi net iki Velykų. Vilma negali sustoti, vis ieško šių gėlių, jei tik kur pamato kokį įdomesnį, stengiasi įsigyti. „Dvi pilnos palangės – 25 skirtingi amariliai“, – sako ji. Pernai tik keli žydėjo, tad šeimininkė užpykusi į daržą buvo juos „iškomandiravusi“. „Tai kai pradėjo jie žydėti rugsėjo mėnesį, pleškėte pleškėjo“, – pasidžiaugia ji.
„Labai gražu, kai sužydi. Pasidedu virtuvėje, kad matyčiau, kai kavą geriu. Einu prie kompiuterio ruoštis pamokėlėms, nusinešu vazoną su žydinčiu amariliu prie kompiuterio“, – sako ji. O „užsikrėtė“ Vilma amariliais prieš kokius penkerius metus, kai bendradarbė parodė savuosius. Jai taip gražu buvo, kad ir ji panoro jų turėti. Prisipažįsta, kad kartais nusiperka amarilių, bet jau nei vyrui, nei dukrai nesakanti, slepianti. „Jie žada mane „koduoti“ nuo šitų gėlių“, – juokiasi gėlių mylėtoja. Nors pati ji nemano, kad galvą pametusi dėl šių gėlių, mat neperka tų pačių pačių brangiausių, dažniausiai ieško akcijų. Ir vaškinių amarilių niekad neperka. „Man jų gaila“, – paprastai paaiškina Vilma.
Gabi menui: lipdė molį, piešė
Buvo susižavėjusi ir keramika: daugiau nei ketverius metus lipdė molį. Per ketverius metus prilipdė daug, kur visi dirbiniai? „Dešimt aukštų sudėta spintose, kitus paverčiau vazonais, prigręžė skylių dugnuose vyras, kiti jau išvežti iš namų negrįžtamai, dar ir išdovanota“, – vardija ji. Patiko jai lipdyti ir šiandien nepaleidžia minties, kai išeis į pensiją: įkurs keramikos dirbtuvėles. „Molis arti žemės. Suleidi rankas, molis minkštas, be akmenukų“, – užsisvajoja moteris.
„Kai prasidėjo kovidas, kad „nenuvažiuotų stogas“, pradėjau piešti“, – sako Vilma. Sugalvojo, mat turėjo jai nepatinkantį paveikslą, tad susiradusi dukros akrilinius dažus, ėmė ir perpiešė. „Žiūriu, kad visai neblogai gavosi“, – sako ji. Tada prisipirko ir drobių, ir dažų. Piešia viską, ką tik sugalvoja: akriliniais dažais ant drobės. „Nedaug aš dar nupiešiau. Gal kokius 7 paveikslus“, – paskaičiuoja ji. Mat piešdavo tik tada, kai noras užeidavo. Dabar jau laiko tam pritrūksta. Bet gal vis tik parodos sulauksime? „Oi, dabar mano darbai kas kambary, kas už spintos, kas ant sienos“, – neslepia ji.
Taip ir sukasi Vilma savo darbuose ir užsiėmimuose. Prisipažįsta, kad dabar visos jos mintys ir darbai – Kalėdoms. O kas jau kas, bet mokytoja geriausiai žino savo vaikų norus, o ko Kalėdų senio prašys ji pati? „Labiausia noriu, kad mano šeima būtų sveiki, linkiu to visiems”, – linki mokytoja nuo Dievo, mokytoja iš pašaukimo.