Dineta Babarskienė
Parapijose jau prasidėjęs kalėdojimas. Kaimiškose vietovėse šią gražią, seną tradiciją saugo vyresnioji karta. „Esu dėkingas senoliams, kurie palaiko kalėdojimo tradiciją. Būtų labai gerai, kad ši tradicija būtų tęsiama, perduodama jaunajai kartai. Senjorai dar saugo, mato kalėdojimo tradicijos prasmę, o jaunimas stebi, žiūri, prisitaiko“, – sako Šeštokų, Krosnos ir Mindaugų parapijų klebonas Valdemaras Smulskis. „Kalėdojimas nėra pinigų surinkimas, – pabrėžia dvasininkas ir paaiškina: – Kalėdojimas yra tikinčiųjų lankymas, sielovados darbas, tai rūpestis savo kaimene.“ Anot jo, klebono darbas ir yra vizituoti parapiją, lankyti ligonius ir šeimas.
Dažniausiai klebonas lanko nuo 18 valandos: vieniems jau lyg ir per vėlu, kitiems priešingai – vakaras labiausiai tinkamas metas
Klebonas V. Smulskis mūsų krašte pradėjo darbuotis per pandemiją, tad susipažinti su parapijiečiais neturėjo galimybės, o ir kalėdoti tada nebuvo galima, net šv. Mišias tikintieji žiūrėdavo per televiziją. Šiemet klebonas jau drąsiai kalėdoja. Kas jį priima, užeina, pasikalba. Klebonas, atėjęs į šeimą, pasidomi: „Ar priimti sakramentai, ar jų nėra? Ar vaikučiai priėję Pirmosios Komunijos, ar Sutvirtinimo sakramentas priimtas? Ar Santuokos sakramentas priimtas? Ar yra ligonių namuose?“ Jis ragina užsukti į zakristiją ir susitarti, kada parapijiečiai nori ir gali priimti savo kleboną. „Sakau, kad atvažiuotų kurį vakarą, klebonėlį pasiimtų iš klebonijos ir nuvažiuosime, apkalėdosime“, – kalba jis. Parapijiečiai tą ir daro: sekmadieniais po šv. Mišių atneša klebonui sąrašą žmonių, kurie klebono lauks konkrečią dieną. Paprastai klebonas parapijiečius lanko nuo 18 valandos vakaro. Aišku, vieniems jau lyg ir per vėlu, kitiems priešingai – vakaras labiausiai tinkamas metas. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Ir pats neslepia, kad šis darbas – sudėtingas. „Turi suderinti, taip padaryti, kad visiems būtų gerai. O juk visada atsiranda visokių žmonių, kuriems ir tinka, ir nepatinka. Vieni nori, kiti nenori, vieni girdėjo, kiti negirdėjo. Kiekvienas mąsto pagal savo supratimo laipsnį“, – pastebi jis.
Svarbiausia, „surasti“ kryželį
Ar pasikviesti į namus kleboną, apsisprendžia kiekvienas žmogus. „Kartais sako, kad pas daktarą reikia būtinai, tad niekaip negali priimti klebono. Matai, kad švieselė dega, bet į tuos namus neužeisi“, – jau per šv. Agotą kalbėjo dvasininkas. Ir dar jis patarė nepamiršti itin svarbaus dalyko. „Namuose turi būti kryželis, o jis kaip tik pradingęs. Šeimininkė ieško ir spintoje, ir komodoje, dirsteli dargi rūsyje, sako, vaikai kraustėsi, gal kur padėjo, galiausiai randa – viskas tvarkoje“, – pasakoja klebonas.
Metas – nelengvas. Tad kiek gi aukoti?
Yra ir tokių, kurie atneša kalėdą, ateidami į bažnyčią. O kiek gi aukoti? Dažnam iškyla toks klausimas, kad, kaip žmonės sako, nebūtų „sarmata“, kita vertus, kad nei ubagu, nei dideliu turtuoliu nepasirodytum. „Kiekvienas aukoja pagal savo kišenę. Nėra nurodyta suma. Kategoriškai negalima pasakyti, kad žmogus privalo tiek ir tiek paaukoti. Kiekvienas aukoja pagal savo galimybes“, – pabrėžia kunigas Valdemaras. Jis pasidžiaugia, kad jo parapijose gyvena daug gerų žmonių. „Parapijiečiai pagelbsti, aprūpina maistu. Tai lašinių kavalką, tai sūrio, tai sviesto klebonui parūpina“, – pasisako jis.
Metas nelengvas, tad savo pajamas ir išlaidas kruopščiai dėlioja visi. „Susidėlioju prioritetus. Ko labiausiai reikia? Žmonės ateina į bažnyčią, žino situaciją. Viskas brangsta, taip jau yra. Visai nenuostabu, kad žmonės nuo visų tų kainų augimų pikti, mat gyventi norisi visiems ir dargi normaliai gyventi, nori ir pragyventi, ir išgyventi, ir vaikus į mokslus išleisti“, – supranta savo parapijiečius klebonas. Bažnyčios išlaikymui pinigai taip pat reikalingi, galų gale juk ir mokesčius, kaip ir visiems, tenka mokėti, ir už elektrą susimokėti privalu, o ir kiek įmanoma šilčiau melstis bažnyčiose norisi. Klebonas sako, kad žiūri į priekį ir stengiasi išsiversti su tiek pinigų, kiek yra: situacija yra tokia, kokia yra. „Mes visi skaičiuojame pinigus. Pirmiausia susidėliojame, kad mokesčius susimokėtume. Tada susiskaičiuoji ir gaunasi, kaip gaunasi. Viskas priklauso nuo žmonių supratingumo, remiuosi į žmones“, – patikina jis. Sako, kad, nuvažiavęs vien į degalinę su 100 eurų, užsipila kuro ir… belieka 10 eurų. Tačiau kunigas nenukabina nosies. „Jei Viešpats davė dantis, liežuvį, maisto irgi duos“, – optimistiškai nusiteikęs jis.
Laimingas, kad dar išvis yra žmonių jo parapijose: su gyvais žmonėmis daug daugiau ką galiu padaryti nei su mirusiais
„Džiaugiuosi, kad galiu aplankyti šeimas. Šią tradiciją reikia išsaugoti. Aišku, man kažkoks nuovargis yra. Nuėjęs į namus, juk netylėsi. Reikia kalbėti, kad nesakytų, jog klebonas nekalba su mumis, užpykęs gal? Eini, bendrauji. Jie dar tave tyrinėja. Kas čia per paukštis atskrido? Jei kalba vystosi, kalbame toliau, o jei matau, kad kalba jau į pabaigą, tai padėkoju, pasakau, kad malonu buvo, pakviečiu apsilankyti bažnytėlėje ir atsisveikinu. Turi kalbinti žmones. Dabar toks laikas atėjo. Šiais laikais žmonės mažai kalbasi, daugiau bendrauja per socialinius tinklus“, – pastebi klebonas. Jis sakosi esąs laimingas, kad dar išvis yra žmonių jo parapijose. „Aš uždraudžiau savo parapijose mirti žmonėms, bet manęs niekas neklauso. Man reikia gyvų žmonių. Su gyvais žmonėmis daug daugiau ką galiu padaryti nei su mirusiais. Turime daug idėjų, kurias norisi įgyvendinti su visa bendruomene, yra darbų. Mirusius aš palydėsiu į Amžinybę, bet reikia veiksmo, man reikia gyvų žmonių, bendravimo“, – kalba dvasininkas.
Baigti parapijiečių lankymą kunigas V. Smulskis tikisi iki Gavėnios pradžios. „Bandysiu suspėti visus aplankyti, neskirstydamas į gerus ar blogus. Aplankysiu visus norinčius“, – patvirtina jis.