Bene vienas pirmųjų patriotinių eilėraštukų buvo vaikystėje išmoktas dvieilis: „Geltona, žalia ir raudona – tai mūs tautinė vėliava! Sugrįš iš užsienio Smetona ir vėl bus laisva Lietuva!“ Nežinau kodėl, bet jį deklamuojant visuomet apimdavo keistas džiugesys, atmieštas savotiška nostalgija, kad be sovietinės Lietuvos, kurioje augau, kažkada buvo laisva ir nepriklausoma Lietuva su trispalve vėliava ir tereikia vienos smulkmenos – kad iš užsienio sugrįžtų ponas Smetona ir Lietuva vėl bus laisva! Augau politinio kalinio ir tremtinio šeimoje, mano šviesaus atminimo tėtis buvo patyręs bolševikinės Lietuvos stribų kankinimus ir kalinimą Lukiškių kalėjime, o vėliau išsiųstas į Mordovijos lagerį, kuriame turėjo būti sunaikintas, o jo kaulelius išnešioti laukiniai žvėrys. Per stebuklą tėtis išliko gyvas ir iškeliavo tremtin į tolimąjį Sibirą, kur turėjo būti ilgus metus ir buvo siekiama jį, kaip ir kiekvieną lietuvį, nutautinti ir padaryti viską, kad jis amžiams pasiliktų sibirietiškos taigos platybėse prie Angaros upės. Bet stribų planams nebuvo lemta išsipildyti, nes padėjo pats Aukščiausiasis, ir tėtis grįžęs į Lietuvą praleido dar daug gražių dešimtmečių ir su mano šviesaus atminimo mama susilaukė dviejų dukrų ir sūnaus.
Kai tapau abiejų Lazdijų savaitraščių apžvalgininku ir drąsiai pradėjau kritikuoti ne tik vietinę, bet ir respublikinę valdžią, daug kas man patardavo to nedaryti, o kai kas atvirai klausdavo, ar nebijau to daryti. Į tai visuomet atsakau su šypsena: mano tėtis ne todėl buvo partizanų ryšininkas, iškentėjo stalininio kalėjimo ir lagerio kankinimus ir baisumus bei patyrė tolimosios tremties negandas, kad gyvendamas laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje nedrįsčiau ar bijočiau sakyti ir rašyti tai, ką galvoju. Todėl daug kam nepatinku, o kai kas gal net manęs nekenčia, bet atvirai pasakysiu, jog man į tai yra nusispjaut. Taip pat nuo pat jaunystės esu kietų dešiniųjų pažiūrų žmogus ir prisiekęs antikomunistas, kurio mėgstamiausias posakis: „Geriau lavonas, negu raudonas.“
Prezidento Antano Smetonos Lietuvą girdėdavau minimą senelių pokalbiuose ir greitai suvokiau, kad pasakymas „prie Smetonos“ reiškia gerą ir kokybišką gyvenimą, tautinį patriotizmą, per amžius laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Prie Smetonos Lietuva savo ekonominio pakilimo tempais prilygo ar net pralenkė tokias valstybes kaip Danija, Suomija, Švedija, Nyderlandai, Belgija ir panašiai. Pažvelkime, kur minėtos valstybės savo ekonominio ir ne tik išsivystymo požiūriu atsidūrė dabar ir kur esame mes. Taip per daugiau nei trisdešimt nepriklausomybės metų pasiekėme iš tiesų daug, bet jeigu nebūtume patyrę pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos, dabar garsėtume kaip viena labiausiai pasaulyje išsivysčiusių valstybių, kurioje gyventų apie penkis-šešis milijonus gyventojų.
Dažnai prezidentas A. Smetoma kai kurių veikėjų yra minimas kaip diktatorius ir vis nepamirštama paminėti 1926 metų perversmo, kai mūsų minimas prezidentas į valdžią atėjo jėga. Taip kalba net toks ponas D. Žalimas, buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas. Bet teisininkas nebūtinai gerai išmano istoriją ir jos ypatumus. Pasakęs A ponas D. Žalimas pamiršta pasakyti B. Juk tik A. Smetonos ir jam ištikimų valstybės vyrų dėka į valdžią neatėjo pradėję galvas kelti komunistai, inspiruojami Kremliaus, ir kiti patamsių gaivalai, kurie laisvai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei nežadėjo nieko gero. Kas žino, jeigu ne prezidento Antano Smetonos atėjimas į valdžią, galbūt Lietuva Sovietų Sąjungos jėga būtų užgrobta ne 1940 metais, o gerokai anksčiau?
Viena yra aišku, kad prezidentas Antanas Smetona buvo, yra ir amžiams liks viena iš iškiliausių Lietuvos istorijos figūrų, kurios niekuomet negalima pamiršti ir jai turi būti atiduota kuo didžiausia pagarba. Gėda, labai didelė gėda yra mūsų sostinei Vilniui, kad jos nepapuošė prezidento Antano Smetonos paminklas. Pagarba Palangai, mūsų šauniajam kurortui, kuriame atsirado vietos iškilaus prezidento atminimo įamžinimui. Vilnius, be jokios abejonės, turėtų ištaisyti klaidą ir rasti tinkamą vietą mūsų garbingojo prezidento Antano Smetonos paminklui pastatyti.
Palangos pavyzdžiu turėtų pasekti ir kiti Lietuvos miestai ir miesteliai. Pagarbos ir atminimo ženklų ir simbolių mūsų šalyje laikui bėgant turėtų atsirasti kuo daugiau, nes jeigu mes patys negerbsime savo istorijos ir jos išskirtinių asmenybių, tuomet mes negerbsime patys savęs.