Dzūkų žinios

Aš myliu grožį paprastų daiktų

Dalintis:
Henrikas Gudavičius įrašinėjant LRT laidą „Suolelis miške“. Liškiava, retųjų augalų sklypas, 2021 05 31. (Giedrės Čiužaitės nuotr.)

Taip jau šiemet sukrinta, kad antroji Velykų diena, balandžio 10-oji, sutampa su vieno labai išskirtinio ir kartu labai kuklaus žmogaus, žemaičio nuo Kelmės Henriko Gudavičiaus, 80-uoju gimtadieniu, žmogaus, kuris visu savo gyvenimu deklaruoja tai, ką rašo ir mąsto, ir kuriam labai tinka pavadinime panaudotos estų poeto Arvo Metso eilutės.

Galima su Henriku nesutikti, diskutuoti, bet neįmanoma negerbti jo atsidavimo savo idėjoms, to žemaitiško atkaklumo jas įgyvendinant. Jis yra vienas iš to gausaus Žemaitijos donorų Dzūkijai būrio, iš tų žmonių, kurie pavilioti šio krašto gamtos ir žmonių suleido čia šaknis, atradę pažadėtąją žemę. Aš prisijungiau prie Dzūkijos nacionalinio parko komandos 1995 metais, ir nuo tada mes greta iki dabar. Dalinuosi tik keliais to buvimo epizodais, nes Henriko Gudavičiaus veiklos ir gyvenimo, ko gero, į vieną tomą nesutalpinsi.

Kaip mes nesusipažinome

Devintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, Dieve, kaip seniai tai buvo, dirbau Botanikos institute, Floros ir geobotanikos laboratorijoje – pradžioje laborantu, vėliau įstojau į aspirantūrą. Gyvenimas buvo labai paprastas, žiema laboratorijoje prie herbarų ir straipsnių, pavasaris ir vasara – ekspedicijos. Neatsimenu, kuri tai vasara buvo, bet sužinojome, kad prie vienos iš ekspedicijų nori prisijungti žinomas žurnalistas Henrikas Gudavičius. Kodėl žinomas – nešlovinu sovietmečio, bet buvo laikai, kai „Komjaunimo tiesoje“, vėliau mutavusioje į „Lietuvos rytą“, būdavo visas atvertimas (du puslapiai), skirti gamtai. Įsivaizduojate, du puslapiai, kuriuos praktiškai užpildydavo Henrikas su dar keliais pagalbininkais, bet daugiausia pats Henrikas. Tuomet dar nežinojau, kad Henrikas Gudavičius, Hadas Gabijaura ar Godas Vingiris ir dar keli asmenys yra tas pats žmogus.

Taip jau nutiko, kad Kamanų rezervato sodybvietėje prasidūriau koją surūdijusia vinimi ir prie ekspedicijos neprisijungiau, tą faktą ir pats Henrikas paminėjo, bet kokie buvo atgarsiai. Botanikė, mano dvasios motina Živilė Lazdauskaitė, prisiminusi tą ekspediciją, sakė: „Išskirtinis Henriko bruožas buvo žingeidumas, ne smalsumas kaišioti visur savo nosį, bet žingeidumas. Jam buvo įdomu, kodėl mums įdomu.“ Ir, aišku, garsusis varpučio valgymas – išsitraukė šaknį, nuvalė ir ėmė valgyti – „kai dar tokio yra, badu nemirsi“.

Pradžia visados įdomiausia

Sensta ir keičiasi ne tik žmonės, bet ir organizacijos. Pirmasis Nacionalinio parko dešimtmetis buvo atradimų ir kūrybos dešimtmetis, popierizmo ir formalumų buvo daug mažiau nei mūsų laikais, ir daugelis veiklos krypčių bei tradicijų atsirado būtent tada – pradėtas leisti iki šiol gyvuojantis laikraštis „Šalcinis“, atidarytas etnografijos muziejus Marcinkonyse, atsirado pirmieji pažintiniai takai ir pirmosios knygos apie Parko kaimus. Kaip be Henriko žingeidumo ir žurnalistinio patyrimo tokiose veiklose.

Tada Henriko Gudavičiaus dėka užgimė ir viena seniausių nacionalinio parko tradicijų – naktiniai žygiai į Pietų Lietuvos partizanų vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žeminę prie Skroblaus naktį į sausio 13-ąją. Bet apie tai niekas geriau už Henriką nepapasakos: „Kazimieraičio žeminės duobę prie Maždžieraus šaltinio, įtekančio į Skroblų, 1992 metais parodė Darželių girininkijos girininko pavaduotojas Jonas Krušas. Po to visai netikėtai išgirdau tokį geologo Gedimino Motūzos prisiminimą: seniai seniai girdėjęs apie partizanų vadą Kazimieraitį ir nesupratęs, ar ta asmenybė tikra, ar legendinė. Štai tada ir pagalvojau, kad būtų gerai Laisvės gynėjų naktį pabūti prie Kazimieraičio (pulkininko Juozo Vitkaus) slėptuvės. Pakviečiau geografą Rimantą Krupicką ir Vilniaus Lunatikų klubo prezidentą Bronių Vaičiulį. Atvažiavo jie į Darželių kaimą sausio 12-osios vakare, bet link Skroblaus išėjome tiktai naktį, puse pirmos. < … > Prie buvusios slėptuvės Rimantas uždegė žvakelę, padarė užuovėją iš surūdijusios skardos. Pakilo smarkus vėjas, gūdžiai švokštė eglės, švietė mėnulis. Aš prisiminiau, ką buvo kalbėjęs Gediminas Motūza. Lyg ir susitarėme, kad kasmet šitokią naktį čia reikėtų ateiti. < …>. Toks buvo pirmasis žygis. Kartojosi jis kasmet. Tyliai sau buvau taip pasižadėjęs: jei niekas neatvažiuos, eisiu vienas. Bet vienam eiti neteko. Tiesa, apie mano ketinimą visada žinojo Romas Norkūnas, Feliksas Žemulis, Mindaugas Lapelė ir kiti bendraminčiai. Turbūt 1998 metais šiam žygiui pradėjo vadovauti Romas. Keitėsi ir maršrutas, bet svarbiausia, kad keliautojų kartais jau būdavo daugiau nei šimtas.“

Kol kojos nešė, eidavau ir aš, bet bene labiausiai įsiminė mano pirmoji kelionė 1996 metais. Buvo daug sniego, ir septyni slidininkai gilią naktį šliuožė iš Darželių per Kapiniškių kaimą lodydami šunis – Henrikas Gudavičius, Romas Norkūnas, Rimantas Krupickas, Gediminas Motuza, Feliksas Žiemulis, Benediktas Vala ir šių eilučių autorius Mindaugas Lapelė. Nepamenu, apie ką tada kalbėjomės prie slėptuvės, buvo kaip tik praėję 50 metų nuo 1946 m. sausio 12 d. enkavėdistų puolimo, bet atmintyje išliko ten patirtas jausmas, paslapties ir stebuklo jausmas. Tas nusileidimas per suvirtusias egles į Skroblaus ir Maždžieraus šaltinio santaką, nedidelį lauželį gaubianti tyla ir tamsa, karštos arbatos puodelis ir pojūtis, kaip viskas tolima ir kartu artima, ir supratimas, kokio pasiryžimo ir pasišventimo reikėjo mūsų partizanams. Yra dalykų, kurių iš knygų nepajausi, gal todėl tokie žygiai ir traukia žmones.

Pažadėtoji žemė

Ko gero, mes visi turime vieną ar kelias vietas Žemėje, kur jaučiamės kaip namie, patirdami tą jausmą, kurį filosofas Algirdas Šliogeris yra įvardijęs kaip filotopiją, t. y. meilę vietai. Ypač stipriai tai suvokiama, kai tų tikrųjų namų nebelieka. 2022 m. gruodžio 8 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Henriko Gudavičiaus, Algimanto ir Mindaugo Černiauskų knyga „Tylos ir senovės ieškojimai“, išleista Merkinės kraštotyros muziejaus. Tada Henrikas sakė: „Tie ieškojimai, apie kuriuos užsimenama knygos pavadinime, prasidėjo prieš tris dešimtis metų. Traukė kaimas – stichija, kurios iki šiol dar niekas nepaaiškino, nei mokslas, nei menas. Kalba apie kaimą visada aktuali. Kaimas visada gelbėjo miestą. Ieškojau gražesnio kraštovaizdžio. Žemaitijoje daug įdomybių, bet gamta gana monotoniška. Šatrijos kalva – ir ta nuplikusi, be medžių. Iš Vilniaus į tėviškę negrįžau, kadangi per ją nutiestos dvi elektros linijos.“

Ko gero, nėra nacionaliniame parke kampelio, kurio nebūtų aplankęs Henrikas – su kolegomis ar vienas. Savo ieškojimuose dažnai nuklysdavo ir už parko ribų – tiek, kiek ištikimu dviračiu nuvažiuodavo. Rezultatas būdavo „nepasitenkinimas“, kodėl viena ar kita teritorija nebuvo prijungta prie nacionalinio parko, nes ten tiek nuostabių vietų ir žmonių.

Tačiau keletas šio krašto vietų, čia jau mano nuomone, Henrikui yra išskirtinės. Pirmiausia tai Skroblaus upelis nuo ištakų iki žemupio su prie jo įsikūrusiais Margionių, Kapiniškių, Rudnelės, Dubininko kaimais ir jų gyventojais, su fantastiškais Skroblaus slėnio šaltinynais, išskirtine paslėnio gamta. Visa tai buvo lengvai pasiekiama iš Darželių girininkijos, kur 1990–1995 m. gyveno Henrikas, ten atsirado ir pirmasis retųjų augalų sklypas. 1996 m. Henrikas Gudavičius už nuopelnus Varėnos krašto kultūrai apdovanojamas pirmuoju „Sidabrinės bitės“ ženklu, tais metais, jam persikėlus į Liškiavą, prasideda retųjų ir vaistinių augalų kolekcijos kūrimas Liškiavoje prie Krūčiaus upelio, nepasibaigęs ir dabar.

Neįmanoma nepamėgti tokios nuostabios vietos – miškų apsupta ir į pietų pusę atgręžta laukymė, apribota dviem šaltiniuotomis griovomis ir išskirtinio nuolydžio akmenuotu Krūčiaus upeliu. Neretai aš net užpavydėdavau Henrikui tokios didelės „smėlio dėžės“, kur gali veikti beveik ką nori, toli nuo kontoros ir įvairių nurodymų. Jei ne ta laisvė sodinti, ravėti, rašyti, ilsėtis darbo metu ir plūšti iki devinto prakaito per atostogas, kažin ar jis būtų taip atsiskleidęs savo veikloje ir kūryboje, kažin ar ši vieta prie Krūčiaus būtų tapusi kūrybos šaltiniu, vieta, pritraukiančia daugybę gamtai neabejingų žmonių. Kažin ar „Bernardinų“ skaitytojai būtų galėję džiaugtis „Laiškais iš kaimo“, sugulusiais jau į tris knygas „Laiškai iš kaimo“ (2014), „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ (2018), „Tylos ir senovės ieškojimai“ (2022) ir daugelį kitų leidinių bei straipsnių.

Baltieji Dzūkijos metraštininkai

Kiek mes pasiektume savo gyvenimuose, jei ne šeimos, artimųjų, bendražygių ir bendraminčių parama ir pritarimas. 2018 m. lapkričio 24 d. mano feisbuko paskyros įrašas: „Seniai taip džiaugiausi, lyg tai būtų mano vaikų ar artimiausių giminių sėkmė. Mano kolegoms Henrikui Gudavičiui ir Algimantui Černiauskui Jono Basanavičiaus gimimo dieną buvo paskirta nacionalinė J. Basanavičiaus premija už išskirtinius nuopelnus etninės kultūros srityje. Jau 23 metus dirbu kartu su Algimantu ir Henriku Dzūkijos nacionaliniame parke ir tikrai didžiuojuosi jais, baltaisiais Dainavos krašto metraštininkais, savo darbais ir gyvenimu padariusiais didelį poveikį man ir mano kolegoms.

Jau nemažai jų pakalbintų ir aprašytų Dzūkijos kaimų gyventojų iškeliavo anapilin, bet išliko jų tekstuose ir nuotraukose. Kaip čia nepacituoti Algimanto, kuris vaikystėje, skaitydamas Vincą Krėvę, galvojo, kad Merkinė yra autoriaus sugalvotas kraštas ir net nemanė, kad čia sukurs savo gyvenimą. Gal nepažodžiui, bet mintis tokia – „išlieka tai, kas parašyta ar nufotografuota, o visi kiti mūsų darbai ar kalbos pasimiršta“. Kaip nepasidžiaugti Henriku, kuris, vedamas savo idėjų, buvo priimtas dirbti į Dzūkijos nacionalinį parką 1990 metais, kai Nacionalinis parkas buvo įsteigtas tik 1991 metais, balandžio 23 dieną per dzūkų garbinamą šv. Jurgį. Aš švelniai pasišaipydamas juos vadinau saldžiąja porele, nes truputį ir pavydėdavau jų bendrystės, arba Siamo dvyniais, nors čia ne viskas taip paprasta. Šie Siamo dvyniai yra iš tikro ne du, o trys, kas priekaištautų visiems logikos dėsniams, bet Dainavos krašte viskas įmanoma.

Daugumoje knygų ar Dzūkijos nacionalinio parko laikraštyje „Šalcinis“, kuris taip pat nebūtų atsiradęs be Henriko ir Algimanto, po nuotraukomis rasite parašą „Broliai Černiauskai“, ir Algimanto Černiausko brolis Mindaugas yra taip pat daug nusipelnęs mūsų kraštui. Manau, kad dar bus daug straipsnių ir interviu apie jų veiklą ir kūrybą, todėl nedaugžodžiausiu, tiesiog pacituosiu kelias mintis iš Henriko ir Algimanto knygos „Kažkas klaidžioja prie Krūčiaus“. „2014 m. rugsėjo 18-oji. Svarbu, kad tas amžinas darbų ratas nesustotų. Tai nėra dusinimasis, tai yra garbingas išbuvimas savo vietoje. Tegul valdininkai giriasi, kad eina pirmyn ir vis pirmyn, o mes, sodiečiai, eisim ratu. Kad nepamirštume, kas čia buvo vakar ir užvakar. Ir kai visi, einantys pirmyn, nebežinos, kaip reikia auginti runkelius, mes vis dar mokėsime tai daryti.“ „2014 m. gruodžio 5-oji. Nėra prasmės eiti kur nors pamokslauti, jei mūsų vaikščiojimas nėra pamokslavimas. Pranciškus Asyžietis. <…> Žinoma šitaip einančių nėra daug. Turbūt jų niekada nebuvo daug. Gal todėl jie labai matomi…“ Dėl paskutinio sakinio gal ir nesutikčiau, bet labai džiaugiuosi, kad mano kolegos buvo pastebėti ne po mirties, bet dabar, kol jie dar geba vykdyti savo šventą misiją.“

Aš visą žiemą skaičiau Henriką, man daug dvasinės ramybės suteikė“

Tai botanikės Živilės Lazdauskaitės žodžiai apie naujausią knygą „Tylos ir senovės ieškojimai“, su kuriais sutiktų daugybė kitų Henriko knygų ir straipsnių skaitytojų. Ir dar Živilė pridūrė, kad Henriko knygose „kasdienybės žavesys ir romantika, su juo čia net nesiginčysiu“. Priežastis, kodėl Henriko Gudavičiaus mintys ir darbai taip užgriebia su juo pabendrauti atvykstančius žmones, ko gero, yra labai paprasta – jis gyvena taip, kaip rašo, ir rašo taip, kaip gyvena, jau seniai samprotauja apie tai, kas tik dabar atkeliauja į mūsų kraštą ir mūsų galvas – tai miško maudynės (Shinrin-yoku), lėtas įsibuvimas gamtoje, vienovės su supančiu pasauliu pajautimas.

Kantriausiems straipsnio skaitytojams dar kelios Henriko Gudavičiaus citatos iš knygos „Kažkas klaidžioja prie Krūčiaus“. 2013 m. sausio 2-oji, p. 15: „Ramus stebėjimas gali būti kokios nors naujos minties pradžia. Juk būtent šitoks stebėjimas kadaise buvo pasaulio pažinimo būdas.“

2014 m. gegužės 7-oji, p. 160: „…kai patenkame į pirmykštės gamtos oazes < … > kiekviena gyvybės forma kalba ne apie vadovėlinę, o apie stebuklinę šio pasaulio tvarką. Tada nesunku pajusti, kad ir pats žmogus gali kurti tik todėl, kad šis pasaulis yra sukurtas. Meilė ir pagarba gamtai, pagarba viskam, kas toje pirmykštėje girioje gyvena, ateina per išbandymus ir kantrybę.“

2013 m. sausio 2-oji, p. 19: „Ir šitaip galima visą dieną keliauti nuo augalo prie medžio, nuo saulėtos smiltpievės prie pavėsingo urvo ir nenustoti stebėtis pasaulio tikslingumu bei tvarka. Jei viską sugebėsi pamatyti, užteks nueiti pusę kilometro per dieną.“

2015 m. spalio 26-oji, p. 329: „Kai nutolsta visi svarbūs keliai, gyvenvietės ir miestai, kai esi vienas prie upelio gana keistu vardu, gali pajausti pasaulio vienovę. Esi vienas, bet lyg ir ne vienas. <…> Pabuvai su žmonėmis, bandei suprasti jų gyvenimus, tai pabūk ir su medžiais, su akmenimis, šaltiniais. Pabandyk suvokti, kas buvo prieš šimtą, prieš tūkstantį metų. Tu negali šito prisiminti, o šaltiniai ir akmenys gali, nes jie ilgiau gyvena… Kai šitaip pagalvoji, tai supranti, kad ir paukščio giesmė kalba ne tik apie dabartinį, bet ir apie buvusį pasaulį…“

„Aš myliu grožį paprastų daiktų“ – jau kelias dienas galvoje sukasi ši estų poeto, verlibrų meistro Arvo Metso eilėraščio eilutė. Čia mano diletantiškas bandymas – „Aš myliu / grožį / paprastų daiktų / kurie tyliai šviečia, / kaip šermukšniai / rudens sode. / Jaunystėje / mes skubame / pro juos. / Ir tik vėliau / atrandame / tikrus draugus.“ Geros kloties mielam bičiuliui Henrikui, nekovojančiam už Pasaulio ir Lietuvos išlikimą, tiesiog gyvenančiam su Lietuvos gamta ir už Lietuvos gamtą, savo gyvenimu patvirtinančiam amžiną, bet daugeliui gana skausmingą tiesą, kad pasaulį reikia pradėti keisti nuo savęs.

Bernardinai.lt

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: