Būdviečio gyventojai, neabejingi savo krašto istorijai, palankiai sutiko žinią, kad bus atkurtas buvusio dvaro parkas. Būdviečio dvaras yra vienas seniausių dvarų Lazdijų rajone. Tai kraštas, kuriame gyveno viena iš baltų genčių – jotvingiai. Tą liudija ir krašte esantys vandenvardžiai.
Apie Būdviečio krašto istoriją yra rašęs kraštotyrininkas Benjaminas Kaluškevičius. Jo sukaupti duomenys yra rankraštyje „Būdviečio istorijos įvykių chronologija 1589–2020“. Gyventojai už savo lėšas, neprašę nei cento iš savivaldybės ar seniūnijos, pastatė akmeninį paminklą „Nukentėjusiems per okupacijas…“ Taip pat ąžuolinį stogastulpį „Miško kirtėjui“.
Dvaras įkurtas ant nedidelių kalnelių, tarp mažų vandeningų upelių. Vienas upelis būsimo parko teritorijoje užtvenktas. Taip atsirado tvenkinys dvaro parke…
Dvarininkų gyvenamasis namas – medinis. Nuo 1589 m. iki 1795 m. dvaras buvo karališkoje girioje. Karalius jį išnuomodavo nusipelniusiems bajorams… 1795 metais dvarą nusipirko bajoras Antanas Sperskis. Pirmaisiais metais tai ir buvo jo pagrindinio dvaro palivarkas (filialas), maždaug po dešimtmečio dvaras sustiprėjo, kūrėsi graži sodyba su parku, tvenkiniu.
Būdviečio senoliai prisimena, kokia puošni buvo koplyčia. Dvaro sodyba išliko per abu pasaulinius karus. Tik okupavus Lietuvą gyvenamojo namo paskirtis pasikeitė – įsikūrė kolchozo kontora. O sodybos griovimas prasidėjo jau atkūrus Nepriklausomybę ir likvidavus kolchozą.
Vikresnieji ūkininkai pradėjo vogti svirno vidaus lentas, tuometinis klebonas išgriovė parko koplyčios interjerą, išplėšė net grindis. Svirną perdavus Vilkaviškio vyskupijos žinion, plėšikavimas buvo sustabdytas… Dvarininkų gyvenamajame name buvo apgyvendintos keturios šeimos. Namas prarado buvusią išorę. Todėl kultūros paveldo specialistai jo nesiryžta įtraukti į paveldo objektų sąrašą.
Būdviečio seniūnijos vadovai ir jų pavaldiniai (6,5 etatinio darbuotojo) pasirodė kaip stokojantys atsakomybės už savo sprendimus.
Stebina jų abejingumas savo krašto kultūros paveldo išsaugojimui ir krašto istorijos nežinojimas. Jie nesirūpina nei dvaro sodybos priežiūra, nei paveldo objektų saugojimu. Juk griauti yra lengviau negu kurti.
Dvaro sodybos naikinimas tebevyksta ir mūsų dienomis. Jau pernai – 2022 m. – klebonijoje ir šalia Bažnyčios g. buvo nupjauta vienuolika gražių medžių, nugriautas trijų aukštų mūrinis malūnas. Niekas nežino, ir kur dingo malūno raudonos plytos.
Gyventojai pageidauja sužinoti:
– kieno užsakymu ir prašymu medžiai buvo nupjauti;
– ar buvo gauta savivaldybės atitinkamų institucijų leidimai;
– kur dabar yra šie medžiai, ar buvo mediena kam nors parduota;
– kokia žala padaryta valstybei;
– kur dabar yra malūno plytos, kas ir kiek apmokėjo už statinio nugriovimą;
– kodėl seniūnija liko abejinga krašto kultūrai ir istorijai.
Gyventojai, nesulaukę atsakymo, pasiryžę netylėti ir kreiptis į atitinkamas instancijas dėl faktų ištyrimo ir įvertinimo.
Šio rašinio santrauką nusiunčiau Lazdijų rajono savivaldybės merei.
Žurnalistas Antanas Staškevičius