Šis pelėdžiukas pastebėtas Giraitės miške.
Dineta Babarskienė
Pelėdų jaunikliai jau ropščiasi iš inkilų: veržiasi gyventi savarankiškai. Specialistai sako, kad, pamačius tokį mažylį, jokiu būdu nesinešti jo namo, geriausia – neliesti, tačiau jei jam gresia pavojus, reiktų pakelti ant šakos. Tiesa, tą daryti reikia itin atsargiai, nes didžiaakis pelėdžiukas tik iš pažiūros labai mielas: jo nagučiai lenkti, stiprūs, aštrūs.
„Mes turėję tokius du atvejus Veisiejuose. Abiem atvejais žinojome, iš kokio inkilo pelėdžiukai iškrito, tai įkėlėme. Net naują inkilą kėlėme, nes senasis krisdamas sudužo“, – pasakoja Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Metelių regioninio parko grupės patarėja Irma Maciulevičienė.
Ornitologai pastebi, kad šiemet pelėdų jaunikliai ritosi labai įvairiu laiku: vieni – anksčiau, kiti – vėliau. Gal kad pavasaris toks permainingas buvo? „Man kyla klausimas: ar pavasaris iš viso buvo?“ – klausia pašnekovė. Sako, kad šiemet buvęs toks momentas: ievos dar nebaigė žydėti, o alyvos jau sužydo. „Visad žydi ievos, sulapoja viskas, po kiek laiko, apie birželio mėnesį, alyvos pražysta, o dabar jau birželį alyvos žydėti baigs. Gegužės 7 dieną, per Stanislovines, svogūnus reikia sodinti, o kai alyvos žydi – agurkus. Dabar, galima sakyti, viską kartu galima sodinti“, – juokdamasi sako ji. Anot jos, gamtoje kažkoks virsmas, kurį net sunku suprasti. „Gal klimato kaita daro įtaką? Aišku, mes apsiprasime, kad ryškaus metų laikų sezoniškumo neliks, žiemos jau šiltėja, bet tai nėra gerai, nes kažko, ką turėjome, neteksime“, – sako pašnekovė.
Tačiau kad ir koks tas šiųmetis pavasaris buvo, paslaptingieji miško paukščiai – pelėdos jau išperėjo jauniklius. Mažyliai kabarojosi iš inkilų, uoksų, nori skraidyti, jau nebenori tik pro inkilo ar uokso skylę stebėti pasaulį. O kaip jie ant tos žemės atsiranda? Žiūrėk, tupi sau didžiaakiai pūkų kamuoliukai ant žemės ir nė nebando bėgti ar skristi. „Iš inkilo ar uokso pelėdžiukai išlipa ir jau bando skristi, neįvertinę savo jėgų, nesugeba nuskristi iki artimiausios šakos. Nusileidžia ten, kur jiems patogu. Taip jie ir atsiranda ant žemės“, – aiškina I. Maciulevičienė. Taip mes ir randame kartais gražuolį pūkų kamuoliuką ant žemės: mirksi, spokso ir nė nemano bėgti. Mažyliui nė motais, kad jo tyko plėšrūnai, ant žemės daug pavojų: jei katė ar lapė, tai pelėdžiukui gali baigtis labai liūdnai. „Gamta yra gamta. Yra natūrali atranka“, – sako Irma. Ko gero, pelėdžiukų ir žūsta? „Po miškus gi nevaikštome specialiai ieškodami pelėdžiukų. Tad taip, be abejo, jų žūsta. Taip natūraliai gaunasi, taip jau surėdyta“, –sako ji.
Irma atkreipia dėmesį, jog daug kas pataria visai jų neliesti, palikti tvarkytis patiems. Tačiau ir ji pati pripažįsta, kad vis tik gaila tokio gražaus paukščio. „Dažniausiai taip atsitinka su naminėmis pelėdomis: jų mažylių surandame ant žemės“, – sako ji. Tad pataria: „Jei yra galimybė pelėdžiukams pagelbėti ir yra žinoma, kur tas pelėdžiukas būna, yra inkilas ar uoksas, tada galima įkelti mažylį arba bent jau ant aukštesnės šakos užkelti, tik labai atsargiai, gal net reiktų kokių suvirintojo pirštinių, kad saugiai paimtumėte, nes pelėdžiukas atrodo mielas tik iš pažiūros, tačiau nagučiai aštrūs, labai lenkti į save. Labai atsargiai reikia elgtis, kad neperdrėkstų ar akių neiškabintų. Už save pastovėti mažylis jau moka. O užkeltas ant šakos, patupės šviesiu paros metu, o kai pradės temti, jį susiras tėvai. Ant žemės jam nesaugu: labai greitai plėšrūnai gali sudoroti.“ Anot jos, tie pirmieji išėjimai iš savo „namų“ pelėdžiukams ne visada sėkmingi: mažyliai ne visada nusileidžia, kur jiems reikia, dažnai nutupia tiesiog ant žemės. Irma sako, kad tas pats ir su varnėniukais, kurie bando skristi, bet neįvertina jėgų: su jais taip pat visko nutinka. „Pas mane prie namų tikras paukštynas: visokių paukščių yra. Varnėniuką teko gelbėti nuo katės, paskrenda kažkiek ir vis ant žemės nusileidžia. Paskui dar į vandenį įkrito, tai greit ištraukėme ir į inkilą įdėjome“, – pasakoja ji. Tad pulti neštis namo nei pelėdžiukų, nei varnėniukų nereikia? „Oi, ne, ne, namo nešti jų tikrai nereikia“, – sako Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Metelių regioninio parko grupės patarėja Irma Maciulevičienė.