Kitą savaitę Vilniuje dvi dienas vyks NATO viršūnių susitikimas. Tai itin svarbus mūsų šaliai įvykis. Kas svarbiausia, toks paties aukščiausio lygio susitikimas vyks pačioje Rusijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos panosėje, vos keliasdešimt kilometrų nuo Minsko. Toks įvykis varo Kremlių į neviltį ir kelia jam patį didžiausią įniršį. O kas svarbiausia, Maskva šiuo atveju absoliučiai nieko negali padaryti, tad isteriškai rėkauja springdama seilėmis. Juk ir į laisvą Ukrainą Rusijos kariuomenė įžengė teigdama, kad eina vaduoti „vargšų“ rusakalbių, engiamų ukrainiečių „fašistų“.
Šiais laikais gali meluoti kiek nori, bet melo kojos yra dar trumpesnės nei anksčiau. Šiuolaikinės žvalgybos priemonės tobulos, ir armijos dalinių veiksmai bei jų judėjimas matyti kaip ant delno. Žinoma, net ir esant aiškiems Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje įrodymams, Kremlius vis tiek kartoja tą patį melą ir, ko gero, tikisi, kad daug kartų pakartotas melas galų gale virs tiesa. Bet žmonės, mąstantys kritiškai, patys padaro išvadas ir atskiria grūdus nuo pelų. Tai yra demokratijos, kuri išugdo sąmoningus piliečius, privalumas.
Kadangi informacinis karas yra be galo svarbi tikrojo karo dalis, reikia pripažinti, kad mes jau seniai gyvename karo sąlygomis, o dar tiksliau sakant – kariaujame. Ir tai nėra tušti žodžiai, o labai rimtas reikalas. Smegenų užvaldymas yra ne mažiau svarbus nei teritorijos užgrobimas. Propagandai užkariavus smegenis, telieka pasiimti teritoriją. Grįžkime į Lietuvai tragiškus 1940 m. Tuomet mūsų šalyje itin trūko objektyvios ir išsamios informacijos apie realią padėtį sovietinėje Rusijoje. O ko nors trūkumą visuomet galima užpildyti ir nebūtinai tiesa. Taip tuomet Lietuvoje ne be Maskvos pagalbos atsirado mitai ir legendos apie „nuostabų ir laisvą“ gyvenimą sovietinėje Rusijoje. Ant šio kabliuko užkibo nemažai inteligentų, patikėjusių raudonąja propaganda. O paskui šie žmonės išskėstomis rankomis pasitiko okupantų kariuomenę, įžengusią į Lietuvą, ir vyko į Maskvą parvežti Stalino saulės.
Kad rusų propaganda neriasi iš paskutinio kailio, norėdama mūsų šalies ir kitų Baltijos valstybių piliečiams praplauti smegenis, yra aišku. Juk vien toks faktas, kad Rusijos ambasadoje Vilniuje dirba daugiau žmonių nei Rusijos ambasadoje Londone, daug ką pasako. Per penkiasdešimt metų trukusį okupacijos laikotarpį nemažos dalies žmonių sąmonę paveikė Maskvos melas, ir jie tapo sovietinės propagandos aukomis. Rusijos propaganda nukreipta ir į kitataučius siekiant jiems įpiršti, kad Lietuvoje su jais niekas nesiskaito, nevertina ar net juos engia.
Matant dabartines tendencijas Rusijoje, galima teigti, kad V. Putinas valdžioje gali ilgai neišsilaikyti, bet mums grės realus pavojus, nes esame pafrontės valstybė. Neduok, Dieve, blogesnio scenarijaus. Informacinis karas vyko anksčiau, vyksta ir dabar. Kad Rusija vykdė, vykdo ir vykdys savo agresyvią propagandą, čia jau aišku. Bet reikia paklausti, ką padarėme mes, kad duotume stiprų atkirtį šioje konfrontacijoje. Kai kas sako, jog Rusijos televizijos kanalus reikia ir toliau transliuoti, nes žmonės patys atsirenka, kas yra tiesa. Dar priduriama, kad reikia išgirsti ir kitos pusės nuomonę. Mielieji, nuo kada melas yra kita nuomonė? Nejaugi dabar gyvendami demokratinėje visuomenėje, kuri suteikia žodžio laisvę ir objektyvią informaciją, leisime ir toliau nuodyti savo sąmonę Rusijos televizijos laidoms, besišaipančioms iš mūsų valstybės istorijos, neigiančioms sovietinę okupaciją ir niekinančioms partizanų, tremtinių, politinių kalinių ar Sausio 13-osios aukų atminimą?!