Ko gero, visi gerai prisimename laikus, kai mokytojai ėmėsi drastiško streiko: į Švietimo ir mokslo ministeriją buvo įlipę per langus, ten leido ne tik dienas, bet ir nakvodavo. Tokio drastiško pedagogų streiko Lietuva dar nebuvo mačiusi. Po kurio laiko streikas baigėsi, nes mokytojams buvo padidinti atlyginimai. Pastarieji buvo didinami dar ne po vieną kartą. Šiemet jau rugpjūčio mėnesį, mokslo metams net neprasidėjus, mokytojai vėl grasina streikais. Mano šviesaus atminimo mama buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir aš savo akimis mačiau, koks tai sunkus ir nedėkingas darbas. Jis nesibaigdavo mokykloje, o tęsdavosi ilgais vakarais ir naktimis, kai reikėdavo ištaisyti krūvas sąsiuvinių, o apie mažesnes klases buvo galima tik pasvajoti.
Mokytojų streikų šiais laikais nepateisinu visų pirma todėl, kad jie Lietuvoje gauna tikrai ne patį mažiausią atlyginimą už darbą. Kuo, sakykit, blogesni už mokytojus socialiniai darbuotojai, gydytojai, bibliotekininkai, gaisrininkai ir kitų profesijų atstovai? Ogi niekuo. Tad kodėl mokytojai gyvendami tikrai ne prasčiausiai verkia ir dejuoja lyg už savo darbą gautų tik grašius? Paprasčiausiai norėdami pagerinti savo ir taip neprastą padėtį jie siekia savo ir taip nemažus atlyginimus dar pasididinti.
Įsivaizduokime, kas būtų, jeigu visų profesijų atstovai ne dirbtų savo darbus, o pasektų mokytojų pavyzdžiu, t. y. streikuotų. Jeigu gydytojai nepriimtų sergančių žmonių ir jiems nesuteiktų reikiamos pagalbos, jeigu slaugytojai paliktų žmones iki ausų apsidirbusius ir laiku jiems nepakeistų sauskelnių ir jų nenupraustų, jeigu duonos kepėjai neiškeptų duonos, o vairuotojai atsisakytų išvežioti produkciją į parduotuves. Jeigu visi mes vietoj to, kad atliktume savo darbus, imtume streikuoti, valstybę ištiktų suirutė ir visiškas chaosas. Todėl reikia turėti atsakomybės ir sveiko proto, ir pirmiausia atlikti tai, kas mums priklauso.
Minimos įvairios milijoninės sumos, kurios neva išspręstų mokytojų problemas. Galima garantuoti, kad ir gavę porą šimtų milijonų eurų mokytojai nenurimtų. Apskritai susidaro įspūdis, kad mokytojams svarbiausia yra parodyti savo raumenis ir jie ne tiek derasi, o užsispyrusiai reikalauja neįgyvendinamų dalykų. Tai jau ne streikas ir ne derybos, o akli ultimatumai.
Visi biudžetininkai turėtų suvokti visiems laikams vieną tiesą: kuo mažiau surenkama mokesčių į biudžetą, tuo mažesni biudžetininkų atlyginimai. Norint didesnių atlyginimų, reikia didinti mokesčius. Taip, mokytojams galima padidinti algas, bet tuos pinigus reikės iš kažko atimti. Didesni mokytojų atlyginimai reiškia mažesnius gaisrininkų, autobusų vairuotojų, bibliotekininkų atlyginimus. Nebus tokio stebuklo, kad iš kažkur paimsi maišą pinigų ir, lyg burtų lazdele mostelėjęs, išspręsi mokytojų ir kitų dirbančiųjų problemas.
Be to, reikia gerai įsidėmėti, kad šiuo neramiu metu, kai Rusija yra klastingai užpuolusi Ukrainą ir žiauriai ją plėšia ir kankina, daugiausiai lėšų turime skirti savo kariuomenei ir nepamiršti karinės ir visokios kitokios paramos Ukrainai, kuri dabar gina ne tik savo, bet ir visos Vakarų civilizacijos laisvę.