„Per minkšta“.
Prisipažinsiu, ne kartą girdėjau tokį ar panašų apibūdinimą apie save dirbdama viename ar kitame darbe. Tiesa, niekada to negirdėjau į akis, visąlaik ši info sukdavosi „už nugaros“.
Suprantu, kad neva turėčiau žiūrėti į tai, kaip į trūkumą. Skirtumas tas – jog nežiūriu.
Kažkodėl egzistuoja įsitikinimas, jeigu dirbi žiniasklaidoje ar ryšiuose su visuomene, turi būti kietas.
Kietas ne tik žinių ar kompetencijų prasme, bet kietas ir iš charakterio. Nenustebčiau, jei šis stereotipas gajus ir daugelyje kitų profesijų.
Išgirdus žodį „žurnalistas“, vargu ar iškyla mielo ir malonaus, visada besišypsančio ir šilto žmogaus paveikslas.
Nesakau, kad tokių žurnalistų nėra. Yra.
Vis dėlto, stereotipiškai žurnalistai ar PR specialistai piešiami kaip drąsūs, akiplėšiški ir provokuojantys.
Aš tuo metu jaučiuosi iškritusi iš konteksto.
Nemėgstu perdėto sarkazmo ar „juokelių“, kurie turi potekstę kam nors įkąsti. Neaptarinėju kitų darbo, neturėdama tam kompetencijų. Man neskauda, jeigu kolega už mane pasirodė geriau. Džiaugiuosi, jei kažkam pasisekė – kitąkart galbūt pasiseks ir man.
Manau, kad profesionalumas įmanomas ir be „kieto“ charakterio demonstravimo.
Gaila, kad tik dabar, po daug metų, galiu pati sau pripažinti, kad „švelnus“ charakteris man atrodo privalumas, ne trūkumas.
Plėšytis tarpusavyje dėl titulų niekada nebuvo tai, ką norėčiau daryti.
Monika
@monikapasakoja