Lazdijų kraštas visais laikais garsėjo tuo, jog čia gimė ir užaugo daug žmonių, savo darbais garsinusių ir garsinančių ne tik gimtąjį kraštą, bet ir mūsų Lietuvą. Džiugu, kad tas šaunias tradicijas tęsia ir jaunoji išeivių iš mūsų krašto karta, visada kartojanti, jog įkvėpimo savo prasmingiems darbams ji semiasi iš gimtinės.
Šiandien mūsų skaitytojams norime pristatyti kūrybingą Lazdijų krašto dukrą – tapytoją, rašytoją Iloną Jonuškaitę-Madelaine. Nors Ilona jau dešimt metų gyvena ir kuria Šveicarijoje, Ženevos mieste, tačiau jos kūrybos varomąja ašimi yra patirtys iš gimtųjų Lazdijų.
Romane – dzūkiškos tapatybės atspindžiai
Ilona yra meilės romanų rašytoja, netrukus leidyklai perduosianti savo trečiąją kūrybos knygą. Praėjusiais metais jos išleistas meilės romanas „Nuodas“ sulaukė didelio pasisekimo, nacionalinėje knygų platformoje Knygos.lt jis buvo pripažintas geriausiu meilės romanu Lietuvoje ir užėmė šeštąją vietą tarp visų grožinės literatūros knygų.
Knyga sulaukė ir skaitytojų dėmesio, kai kuriose bibliotekose yra susidariusios šį romaną norinčiųjų perskaityti eilės.
Neseniai Ilona lankėsi Lietuvoje, dalyvavo Vilniaus knygų mugėje, taip pat susitiko su skaitytojais Lazdijuose, Kupiškyje, Gargždų krašte.
Tie, kas jau perskaitė šį romaną, pastebėjo, jog jis labai lengvai skaitosi, turi daug dzūkiškų fragmentų.
Pati Ilona pasakojo, jog romano atsiradimą inspiravo ir dzūkiška šnekta, ir pati Dzūkija, o romano herojų ir vietovių prototipus pagimdė kelionės baidarėmis po Dzūkiją, sutikti žmonės, pamatytos vietos.
„Mano herojė Angelė yra visų močiučių močiutė, tam tikras apibendrinimas. Kiekvienos mergaitės gyvenime labai svarbią vietą užima močiutė, tai tokią Angelę, manau, mes kiekviena turime“, – sakė Ilona.
Antroji Ilonos istorija „Kalėdos Piktavilkiuose“ buvo išleista per Kalėdas keturių meilės istorijų rinkinyje, ten veikia ta pati Angelė.
„Nežinau, ar turiu pakankamai žinių ir atsakomybės kurti personažą, kuris už mane dvigubai vyresnis. Neturiu tos patirties, kad galėčiau pasakoti garbaus amžiaus moters istoriją jos lūpomis, bet galiu pasakoti jos istoriją kitų personažų žodžiais“, – apie moralinius ir kūrybinius naratyvus kalbėjo rašytoja.
Kai būnu Ženevoje, man namai yra Lazdijuose, pas tėvus, ten, kur augau“, – savo emocijomis dalijosi Ilona.
Norėjo gyventi Šveicarijoje
Ko gero, reiktų prisiminti tą kelią, kurį mūsų kraštietė nuėjo, kol tapo tuo, kuo dabar yra.
Ilona gimė ir augo Lazdijuose, čia baigė mokyklą, studijas tęsė kituose miestuose, kelerius metus dirbo Vilniuje.
Paskui Šveicarijoje gyvenanti draugė ją pakvietė atvažiuoti pasisvečiuoti į Ženevą.
„Nežinau, ar draugė labai tinkamai surengė man Šveicarijos pristatymą, bet atsitiko taip, jog po šios viešnagės nusprendžiau, jog noriu gyventi ir dirbti tik Šveicarijoje, buvau tam nusiteikusi visu šimtu procentų, nors anksčiau tikrai neplanavau emigruoti, nes Lietuvoje man buvo gerai. Net mano draugams tas mano išvažiavimas sukėlė nuostabą, jie negalėjo patikėti, jog išvažiuoju“, – pasakojo Ilona.
Ji sakė, jog įsimylėjo Šveicariją ir ten įkūrė savo verslą. Moteris pripažino, jog nebuvo meilės emigrantė, o mylimas žmogus atsirado po penkerių gyvenimo Šveicarijoje metų.
Kūrybą paskatino depresija
Paklausta, kas ją paskatino rašyti knygas, Ilona pripažino, jog tai buvo depresijos rezultatas.
„Pradėjau rašyti, kai gydytojai pripažino, kad sergu depresija. Tuo pat metu mano vyrą atleido iš darbo. Buvo tikrai bloga situacija. Gydytojas manęs paklausė, kas man patikdavo daryti, tai pasakiau, kad mėgau piešti. Jis pasakė: „Tai piešk.“ Buvau studijavusi dailę, kuri vėliau man pasimetė, tai su gydytojo rekomendacija pradėjau piešti. Paskui piešdama pradėjau klausyti audioknygų, meilės romanų anglų kalba. Dar gyvendama Lazdijuose, pradėjau skaityti meilės romanus, tai mano žanras – žinau, kad galiu rašyti arba eilėraščius, arba meilės romanus“, – pasakojo Ilona.
Moteris pripažino, jog tie gyvenimo sunkumai padėjo imtis naujos veiklos ir buvo puiki patirtis.
„Rašydama knygą, panaudojau savo emocines patirtis, atpasakojau tai knygoje, prista
iau kaip pagrindinės veikėjos priešistoriją. Kai žmogui yra visiškai blogai, tai jis atsisuka į savo šaknis. Ieškome savęs, kokie buvome anksčiau, kokius save pametėme. Grįžtame ten, kur mes prasidėjome. Tai mano knyga ir buvo tas sugrįžimas į gimtuosius kraštus. Esu nepataisoma romantikė, ir mano knygos, ir paveikslai – viskas, ką matau, ką perleidžiu per save“, – pasakojo Ilona.
Išmoko daug dalykų
Pasidomėjus, kaip Ilonai sekasi gyventi ir kurti Šveicarijoje, ar nenusivylė savo svajonių šalimi, moteris sakė, jog per dešimtmetį viskas susistatė į savo vietas.
„Tai, kaip sekasi gyventi svečioje šalyje, daug priklauso nuo mūsų pačių. Man reikėjo įprasti ir daug dalykų išmokti bei suvokti svarbią taisyklę: kitoje šalyje žmonės neprivalo elgtis kaip tu. Tu turi prisitaikyti, tas momentas nėra lengvas, yra kalbos, kultūros barjeras, yra daug subtilių dalykų, bet tai būtina. Gyvenimas kitoje šalyje panašus į tai, kai įsimyli žmogų. Įsimyli kažkokią viziją, pirminis įspūdis puikus, bet kai pradedi su žmogumi gyventi, tada nukrenta rožiniai akiniai, viskas keičiasi. Kaip yra trejų metų krizė žmonių tarpusavio santykiuose, tokia pati krizė yra su gyvenimu naujoje šalyje. Šiandien jaučiu, kad abi krizės jau įveiktos, todėl galiu ta tema filosofuoti“, – pripažino Ilona.
Ilona Jonuškaitė‑Madelaine: „Lazdijai, tėviškė atsispindi mano kūryboje. Nors romanų veiksmas vyksta abstrakčioje erdvėje, tačiau jos atitikmuo yra mano tėviškė.“
Ilgisi namų
Paklausta, ar dažnai lankosi Lietuvoje, gimtuosiuose Lazdijuose, Ilona sakė, jog į Lietuvą atvažiuoja du kartus per metus, o jei kas pakviečia kokiam projektui, tai ir dažniau.
Lazdijuose gyvena Ilonos tėtis ir mama, ji atvažiuoja jų aplankyti, bet kai atvažiuoja į Lietuvą, dažniausiai būna Vilniuje, nes ten reikalai, renginiai.
Pasidomėjus, kas ją traukia į tėviškę ir ką jai davė Lazdijų kraštas, moteris sako, jog gimtinė ją padarė tokią, kokia ji dabar jaučiasi esanti.
„Man trūksta tėviškės, dzūkiškos šnektos, lietuvių žmonių. Šveicarijoje turiu daug lietuvių draugų, bet čia artimesni žmonės. Manau, kiekvieno mūsų gyvenime vaikystė atlieka labai svarbų vaidmenį. Lazdijai, tėviškė atsispindi mano kūryboje. Nors romanų veiksmas vyksta abstrakčioje erdvėje, tačiau jos atitikmuo yra mano tėviškė. Kiekvienas turime tokią vietą, iš kurios ateiname, o kai sunku, norime ten sugrįžti. Tie Lazdijai, Dzūkija yra mano kūryboje minimų Piktavilkių prototipas, gimtojo krašto apibendrinimas. Kiekvienas iš mūsų turime gimtą kraštą, namus. Paradoksas – kai atvažiuoju iš Ženevos į Lietuvą, čia pabūnu, jaučiu, kad pavargstu ir noriu namo, į Ženevą. Kai būnu Ženevoje, man namai yra Lazdijuose, pas tėvus, ten, kur augau“, – savo emocijomis dalijosi Ilona.
Planuoja naujus meilės romanus
Ilona sako, jog save realizuoja rašydama, tačiau kai jos klausia, ar ji rašytoja, moteris sako negalinti į tai tiksliai atsakyti. Netrukus ji leidyklai išsiųs naują romaną „Viesulas“, o paskui norinti rimčiau užsiimti tapyba ir gal net surengti savo darbų parodą.
Jos galvoje nuolat sukasi mintys apie naujus romanus, ji norėtų per metus išleisti bent po du meilės romanus.
„Meilės romano žanras yra popsas, kaip Dž. Butkutės dainos. Bet jei romanas gerai padarytas, įpakuotas į šiugždantį popierėlį, tai jame galima pakalbėti ir apie skaudesnius, rimtesnius dalykus, pajuokauti. Nuo meilės romano verkia ir juokiasi, gal ir gerai, kai grojama skirtingais skaitytojų jausmais. Svarbiausia, kad ta knyga patektų į rankas be išankstinių lūkesčių“, – prisipažino Ilona.
Kalbėdama apie savo brandą, Ilona prisipažino, jog vis dar jaučiasi kaip nesubrendęs vaikas, kuriam atrodo, jog žino mažiau, nei anksčiau atrodė, todėl nori kuo daugiau sužinoti ir pažinti naujų dalykų.