Net nepamenu, kiek metų iš eilės lankausi Vilniaus knygų mugėje. Bet prasidėjus naujiems metams niekad nekyla abejonė, kur būsiu antroje vasario pusėje. Pradedant ketvirtadieniu iki sekmadienio imtinai visus džiugina kalnai knygų, renginių, koncertų, vinilų ir visokių kitų prekių, nuo kurių raibsta akys ir sukasi galva. Pačią pirmą Vilniaus knygų mugės dieną mane sutikęs Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos darbuotojas Arvydas ištiesęs ranką pasveikino su švente. Ir iš tiesų – šios mugės kitaip nepavadinsi.
Į pastatą įžengiau apie devintą valandą ryto, kai lankytojų buvo dar visai mažai. Tad nieko nelaukdamas nusipirkau iš anksto įsigyti suplanuotas knygas. Leidyklos „Apostrofa“ stende griebiau RoRa (Rolando Rastausko) „Verkianti bronza“. Paskui nudyrinau iki mažos, bet labai šaunias knygas skaitytojams siūlančios „Lapo“ leidyklos įsikūrimo vietos. Galiausiai nuėjau iki taip pat mažos leidyklos „Rara“ stendo. Visas grobis jau gulėjo mano kuprinėje, tad beliko susitikti su savo bičiuliu ir buvusiu kolega Mečiu. Kol dar buvo laisvų vietų, nuėjome į didelę salę ir įsitaisę laukėme šių metų knygų mugės atidarymo.
O šiųmetinis atidarymas tikrai netikėtai nustebino, nes į jį eidamas tikiesi, kad eilinį kartą kalbančios galvos keis kalbančias galvas. Bet pamatęs netoli scenos bestoviniuojantį reperį Roką Jamą Grajauską pamaniau, kad gal jis nustebins. Jis ir jo scenos partneriai taip pavarė, kad kaip man nukrito žandikaulis, taip reikėjo pašalinių pagalbos jį grąžinti atgal į vietą. Žinoma, ne visas tekstas aiškiai girdėjosi, bet pakako ir to, ką išgirdome. Net prezidentas liko be žado ir pagyrė scenoje kaip reikiant pasiautėjusius vyrukus. Dar pridūrė, kad savo metinę ataskaitą bandys pateikti repo būdu. Išklausęs pono Gitano kalbą greitai sprukau iš salės, nes dar buvau tą dieną negėręs kavos ir apytuštėje kavinėje ištaisiau šią klaidą. Sulaukęs bičiulio pasiūliau papietauti ir taip nedaryti antros klaidos šią dieną.
Prisiminiau, kad reikia nueiti iki „Apostrofos“ stendo, nes ten turi pasirodyti meistras RoRa. Pamatęs mane jis tarė, kad negalvojo, jog aš toks didelis. Į mano egzempliorių parašė tokią dedikaciją: „Aidai, mūsų didžioji kelionė tęsiasi!“.
Bičiuliui iškeliavus namo lėtai klaidžiojau po įvairių leidyklų stendus. Paskambinau kažkur šiame pastate esančiai buvusiai klasiokei Gitai. Susitikę kiek paplepėjome apie šį bei tą, palaikiau jai kompaniją pietaujant. Prie Muzikos salės Gita padarė kelis selfius. Atsisveikinome iki malonaus ir aš pamačiau, kad laikrodis atvykus rodęs 9 valandą ryto jau rodo 15 valandą popiet. Šešios valandos prabėgo kaipmat, o kita Vilniaus mugė bus net po metų. Bet neliūdėti vertė pasunkėjusi kuprinė ir malonus jausmas, kad yra dar vietų, kur knyga yra pati svarbiausia.