Praėjusį antradienį 40-ies metų jubiliejų šventė Audrius Burneika, Lazdijų krašto iškilus muzikantas, visų puikiai žinomas kaip grupės „Rojaus obuoliukai“ atstovas. Taip sakant vienas viename: renginio vedėjas, atlikėjas ir muzikantas.
– Mielas Audriau, pirmiausia tai leisk tiek man, tiek savaitraščio „Dainavos žodis“ redakcijos kolektyvui tave pasveikinti su tokiu gražiu gimtadieniu ir palinkėti puikios sveikatos bei nuostabių dainų, kad vis džiugintum ir džiugintum pobūvių ir „YouTube“ žmonių širdis, bei paklausti, su kokiomis nuotaikomis sutikai 40-metį?
– Ačiū, ačiū. Savo jubiliejų namiškių rūpesčiu sutikau vienoje Kalvarijos kavinėje. Prisidegustavęs įvairiausio maisto ir taip svorio sąstatą atitinkamai papildęs, linksmas parbildėjau namo. Beveik trisdešimt metų „atpylęs“ darbu, prakaitu ir kažkiek alkoholio vestuvėse ir baliuose, dabar nei lašelio stipresnio! Sveikata yra daug brangesnė už bet kokį malonumą.
– Kaip tau pavyksta išsilaikyti ir būti vis paklausiu šioje gana plačiai užpildytoje muzikinėje padangėje?
– Juodas darbas, į kurį sudėtas mano balsas ir grojimas klavišiniais instrumentais, žinok, man suteikia visas galimybes plaukti per paminėtą padangę, kaip su jachta per jūras, okeanus. Kada žinai, ko nori užsakovai, ir gali visa tai kiek įmanoma išpildyti, daugiau nieko ir nereikia. O paklausa ir žinomumas ateina palaipsniui. Manau, kad tai lemia ir mano ilgesnės grojimo, nei sutarta, valandos. Taip pat ir į „YouTube“ įdėtas platus dainų rinkinys.
– Sakai juodas darbas… Tai vis dar į šventes tempiesi klavišinius vargonus?
– Aš gi esu tas senamadiškas muzikantas. Groju ir dainuoju ne vien tai, kas man patinka, bet ir ko staiga užsigeidžia jaunavedžiai, jubiliatai ar atvykę svečiai. Visko pasitaiko iškilmėse, staiga kas užsimano sudainuot apie Kauną, „žemyn upe“ ar „esam dzūkai girių karaliai“, visa tai tuoj pat galiu pritarti ir sugroti, įdomu, ką „planšetiniai“ atlikėjai tokiu atveju pasiūlo?
Kaip begalvotų kas, visgi gyvai užgrota gera sena daina kaip mat praskaidrina susirinkusių širdis, tuo pačiu parodo muzikanto sugebėjimus, už ką jam yra mokami pinigai.
– Kokie Tavo didžiausi muzikinio kelio mokytojai?
– Nuo pirmųjų gyvenimo dienų muzikinę klausą gerino ilgametis vestuvių muzikantas tėvas Romas Burneika, kurio sugebėjimas groti armonika ir klavišiniais instrumentais mane iki šiol stebina. O bendravimo su žmonėmis labiausiai išmokau iš neseniai mirusio nemirtingo muzikanto Stasio Juškausko. Tiek pažinodamas jį asmeniškai, tiek žiūrėdamas tavo paties filmuotą medžiagą, jo ilgą interviu apie nueitą gyvenimo kelią, supratau ir išmokau daug nežymių detalių, kaip elgtis šventėse, net „laviruoti“ atsitikus nenumatytiems sunkumams.
– Nesigaili pasirinkęs muzikanto dalią?
Oi, ne! Man grojimas per tiek metų davė tiek daug pažinčių ir patirčių, kad joks kitas darbas nebūtų tiek įkrėtęs proto! Jei mokyklos suole mokytojai bardavo, koks esu nei šioks, nei toks, tai vėliau, sutikti vestuvėse, girdavo, koks buvau puikus jų mokinys! Šiandien esu viskuo patenkintas.
– Ko dar sau palinkėtum?
– Be sveikatos ir sėkmės, nelabai ko ir norėčiau. Su jomis viskas palaipsniui ir išsipildo – šeimos gerovė, finansinė padėtis.
– Ačiū už pokalbį ir gyvuok, būk drūtas, Audriau!