Dzūkų žinios

KELIAUJANTIEMS PO GIMTĄJĮ KRAŠTĄ. Užsukite į Šeštokus

Dalintis:

Keliaujantiems po Lazdijų rajoną nereikėtų aplenkti nedidelių šio krašto miestelių. Daugumos jų istorija nustebina, intriguoja, priverčia sugrįžti, pasidomėti daugiau…

Viena iš tokių vietų – Šeštokai, įsikūrę rajono pakrašty, lygioje vietovėje, iš toli matomi. Čia, kaip sakoma, jau ne Dzūkija, bet dar ir ne Suvalkija. Amžių tėkmėje šis miestelis dažnai būdavo minimas krašto įvykiuose, žmonių prisiminimuose. Taigi koks jis ir kodėl verta į jį užsukti?

Iš legendų ir senų žmonių pasakojimų sužinome, kaip ir iš kur galėjo atsirasti miestelio vardas: sakoma, kad į Šeštokų žemes buvo galima patekti tik per tankius miškus ir klampias pelkes, todėl dvaro kumečiams pasiūlyta persikelti ir įsikurti. Atsiradę tik šeši kumečiai, panorę ten gyventi. Taip esą atsiradęs kaimo pavadinimas – Šeštokai. Dar pasakojama, jog senais laikais Samanyne (taip vadinama šalia miestelio esanti pieva, buvusi pelkė) kovėsi lietuviai ir kryžiuočiai. Vienas kryžiuotis smigdamas į pelkę sušuko: „Šešta kovo!“ Nuo to laiko ir likęs Šeštakavas (Šeštokai). Kita legenda apie Šeštokų miestelį byloja, kad šioje vietoje kartą vykęs mūšis. Vienai armijai vadovavo karvedys, kurio pavardė buvo Šeštokas. Mūšio metu jis žuvo. Kareiviai, nenorėdami, kad jis būtų užmirštas, prašė žmonių kaimą pavadinti vado pavarde.

Šeštokų herbe vaizduojamas garvežio ratas – nuo XX a. pradžios Šeštokai buvo strategiškai svarbus geležinkelio mazgas. Ratas simbolių kalboje – saulės atitikmuo, o jo stipinai – spėjami saulės spinduliai. Karveliai – tai laukiniai karveliai purpleliai, kurių gausu Šeštokų apylinkėse. Karveliai reiškia taiką, tyrumą, viltį. Šeši karveliai – aliuzija į miestelio pavadinimą. Žalia skydo spalva heraldikoje reiškia laisvę, džiaugsmą, viltį ir sveikatą.

Istorikas kunigas J. Reitelaitis Lietuvos metrikos 76 knygos 221 puslapyje buvo suradęs įrašą, jog Šeštokus įkūręs Andriejus Sasinas, nes gavęs leidimą iš karaliaus Žygimanto Augusto Šeštokynės skynime (v Šostakovskom Ostrove), Nemunaičio girininkijoje, prie Kirsnos upės, iškirsti mišką ir įkurti gyvenvietę. Tačiau A. Sasinas naujojoje sodyboje neilgai gyveno. Jam mirus jo žmona ištekėjo už Jono Kryžanausko. Neilgai trukus mirė ir ji, nepalikusi įpėdinių, antrajam vyrui neišrūpinusi teisės gyventi Šeštokynės skynime. Pats J. Kryžanauskas nesitikėjo, kad kas nors galįs jį iškeldinti – toliau kirto medžius ir plėtė gyvenvietę, bet buvo įskųstas karaliui Žygimantui III. 1592 m. gegužės 4 d. karalius Šeštokinės skynimą valdyti iki gyvos galvos pavedė Pinsko vėliavininkui Konstantinui Fediušai. Šitaip Šeštokinės sala greičiausiai tapo dvaru, o gyvenvietė buvo vadinama sala greičiausiai dėl to, kad buvo apsupta 3 vandens telkinių: Kirsnos upės, Kiaulyčios upelio ir Naujienos ežero.

Šeštokų dvaro pastatas stovėjo šalia Lazdijų vieškelio, greta dabartinio Šeštokų kaimo. Dvaro savininkai buvo Bereckai, Osipavičienė, Mečislovas ir Elena Beldauskai, vėliau – keturios seserys Vanda, Kazimiera, Zofija ir Marija Beldauskaitės. Šeštokų dvaro valdytojai buvo mokyti, kalbėję lenkiškai ir prancūziškai, o Kazimiera su Vanda mokėjo ir lietuviškai.

Dvarininkaitės Kazimiera ir Vanda Beldauskaitės parapijai, bažnyčiai ir kaimui įkurti padovanojo aštuonis margus žemės ir gyvenamąjį namą, buvusią karčemą. Viso to vertė – 64 000 auksinų.

1921 m. gegužės 3 d. Seinų vyskupas Antanas Karosas pasirašė Šeštokų parapijos įkūrimo dokumentą ir kunigą Kajetoną Zdančių paskyrė klebonu. 1922 m. birželio 15 d. buvo pašventintas kertinis akmuo ir pagal inžinieriaus I. Vitembergo projektą pradėta naujos bažnyčios statyba. Kol dar nebuvo bažnyčios, pamaldos laikinai buvo laikomos viename Šeštokų geležinkelio name. 1924 m. spalio 12 d. kanauninkas J. Laukaitis bažnyčią pašventino Švč. Mergelės Marijos Nuolatinės Gelbėtojos titulu.

Atvykę į Šeštokus nepraeikite pro šalį ir užsukite į jaukią medinę bažnyčią. Šiemet bus minimas šios bažnyčios įkūrimo 100 metų jubiliejus. Pastatas yra klasikinio stiliaus, su dviem dideliais ir vienu nedideliu bokšteliu, dviem šoninėmis koplyčiomis. Pastato prieangyje įrengtos spalvotu stiklu puoštos durys. Priekyje matyti centrinis altorius, šonuose – du mažesni, dvi klausyklos, vargonai ir sakykla. Altorius puošia Švč. Mergelės Marijos, Šv. Jurgio, Jėzaus Kristaus skulptūros, ant sienų pakabinti Kristaus kančios paveikslai.

Tikriausiai paklausite – o koks gi dvaro ir jo savininkų likimas?

Medinis Šeštokų dvaro pastatas per Didįjį karą (1914–1918 m.) sudegė. Kazimierai ir Vandai teko apsigyventi buvusioje karčemoje. Šiandien čia parke galima surasti buvusio – sudegusio dvaro pamatų liekanų, auga daug alyvų krūmų, sena liepa.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Kazimiera ir Vanda Beldauskaitės nespėjo išvažiuoti į Lenkiją (tuo metu seserys Zofija bei Marija ir brolis Viktoras gyveno Varšuvoje). Žinoma, kad Vanda kartu su Šeštokų bažnyčios klebonu Juozu Inkrata nuo vokiečių nacių genocido slapstė ir išgelbėjo dvi Lazdijų žydaites.

Reikia paminėti, kad miestelyje veikia kapinės, kurioms įkurti pirmasis Šeštokų parapijos klebonas Kajetonas Zdančius iš Kazimieros Beldauskaitės nusipirko 22 margų žemės plotą. Iš šio ploto tris ketvirčius margo skyrė Šeštokų kapinėms ir nuo 1921 m. leido jomis naudotis – tų pačių metų gale čia ir buvo palaidoti pirmieji šeštokiečiai ar aplinkinių kaimų žmonės. Čia amžinojo poilsio viena šalia kitos atgulė ir seserys Kazimiera ir Vanda Beldauskaitės.

Šeštokų geležinkelio stotis buvo pastatyta 1898 m. Iš jos 1941 m. birželio 14-ąją į Sibirą buvo pradėti tremti šviesiausi Lietuvos žmonės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šeštokai tapo Lietuvos vartais į Europą.

Vaikštinėjant po Šeštokus, keliautojų ausis pasieks traukinių ratų bildesys, o vėliau dėmesį patrauks ir išskirtinis raudonų plytų pastatas – geležinkelio stotis.

XIX a. pabaigoje valdant Rusijos carui ir didėjant Prūsijos karinei galiai, nutiestas lanko pavidalo Varėnos-Alytaus-Simno-Šeštokų-Augustavo-Gardino geležinkelis turėjo svarbią strateginę reikšmę. Šeštokų geležinkelio stotyje susieina dvi – 1435 mm ir 1520 mm pločio – geležinkelio vėžės.

Stoties pastatą caro valdymo laikais 1898 m. suprojektavo ir statybas prižiūrėjo inžinierius Aleksandras Gasketas. Vėliau pastatyti sandėliai, butai tarnautojams. 1921–1923 m. nutiestas Kazlų Rūdos–Šeštokų geležinkelis sujungė Šeštokus su Lietuvos geležinkelio tinklu. 1939 metais veikė pieninė, kooperatyvas, kelios parduotuvės, žemės ūkio ir smulkaus kredito draugijos, šauliai.

Liūdnus įvykius mena Šeštokų geležinkelio stotis: 1941 m. birželio 14-ąją suvaryti į vagonus ir pradėti tremti į Sibirą Lietuvos žmonės. Iš tos pačios stoties 1941-aisiais Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu išvaryti, manoma, Kalvarijoje arba Marijampolėje nacių nužudyti Šeštokų žydai. Lietuvos tremtiniams pagerbti skverelyje prie geležinkelio stoties pastatytas kryžius ir paminklas. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Šeštokai tapo svarbiu tranzitiniu tašku tarp Baltijos valstybių ir Europos Sąjungos šalių. 1992 m. liepos 7 d. atidarytas keleivinių traukinių eismas į Lenkiją (Suvalkus). 1994 m. pradėta vežti krovinius. 2000 m. spalio 29 d. atidarytas tiesioginis keleivinių traukinių eismas maršrutu Vilnius–Varšuva. Pasidomėkite, kuriomis savaitės dienomis vyksta traukinys į Lenkiją ir, nusipirkę bilietą, keliaukite.

Jeigu norite daugiau pažinti šį miestelį, užsukite, pamatykite, sužinokite daugiau. Čia rasite ir jaukią kavinę, ir parduotuvę, tik gana neskubrią gyvenimo tėkmę gali suvirpinti vykstančių traukinių ratų bildesys.

Dalintis:

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

traffix.lt

Taip pat skaitykite: