Išėjęs eilinę vasaros dieną ar dar geriau savaitgalį gali stebėtis poilsiautojų, turistų ir vasarotojų gausa. Susidaro įspūdis, kad vasarą ne tik Veisiejai, bet ir visas Lazdijų rajonas klestėte klesti ir kad čia tikrai miela, malonu ir smagu gyventi. Deja, tas smagumas turi pabaigą – rudenį. Na, dar rugsėjis paprastai papuola neblogas, o kartais pasitaiko, kad ir ant spalio negali burnoti, bet kad ir koks gražus bepasitaikys ruduo, anksčiau ar vėliau jis pasibaigs ir ateis niūrusis lapkritis, nuo kurio niekur nepabėgsi. Tuomet išėjęs kokią šeštą ar septintą vakaro pėsčiomis nedaug ką ar visai nieko nesutiksi. Tuomet ima atrodyti, kad vasara buvo labai seniai arba ji jau būna kažin kada pamiršta.
Tuomet ir išlenda kitas – surūgęs, apmusijęs ir nemielas – Lazdijų rajono veidas. O juk rajono valdžia metai po metų išsijuosusi gieda apie neregėtas, beribes ir bekraštes Lazdijų rajono galimybes turizmo srityje. Juk tik reikėtų pripažinti, kad tiesiog kaimiškame rajone yra du sezonai, ir tiek. Bet valdžiai to nepakanka – juk paprastiems žmonėms reikia kažką pasakoti ištisus metus. Aišku, išradingas ir turintis vaizduotės žmogus ras, kur per laisvadienius nuvažiuoti ir papramogauti ar tiesiog pasižvalgyti ir „pasikultūrinti“ ne tik savo rajone, bet ir miestuose. Deja, egzistuoja toks dalykas kaip kasdienė rutina ir inercija. Neretai žmonės taip į ją pasineria, kad be darbo ir namų nieko daugiau nemato.
Žmonės, kurie turi hobius, kurie laisvalaikį praturtina ir nuveja ne tik darbo, bet ir namų rutiną, tikrai niekad nesiskųs nuoboduliu ar tuščiai leidžiamu laiku. Bet yra tokia dalis – beje, nemaža – žmonių, kurių pačių gyvenimas yra toks nuobodus ir liūdnas, kad jų laisvalaikio ir net darbo užsiėmimu tampa nesveikas domėjimasis kitų žmonių gyvenimais ir net pasibjaurėtinas kitų kiekvieno žingsnio sekimas. Paskui darbo kolektyvuose aptarinėjama ne kas kokią knygą perskaitė ar kas kokį įdomų filmą pažiūrėjo ar serialą žiūri šiuo metu, bet ką perka parduotuvėje vienas ar kitas žmogus, ką valgo kavinėje, kas su kuo gyvena ir net miega! Na, manau, jau vien tai turėtų būti atgrasu ir apgailėtina. Įsivaizduokit, tokie stebėtojai net smerkia gyvenančius kitaip nei jie! Tokie tipai juokiasi iš gyvenančių kitaip nei dauguma ir keistuolių. Bet pastarieji juokiasi iš pilkos masės, nes ši didžioji apgailėtina dauguma yra visi vienodi. Jie vaikšto ten, kur vaikšto visi, nes jie yra banda. Tik žmonės, vaikštantys vieni, niekada neina su banda ir vietoj patogios ir neva saugios milžiniškos autostrados renkasi nuošalų keliuką per mišką ar net patys pirmieji pradeda jį minti.
Nenuostabu, kad tokioje aplinkoje klesti patys bjauriausi žmonių jausmai. Nekenčiami gabūs, talentingi ir ypatingi žmonės, kurie visuomet plaukia prieš srovę, turi savo tvirtą nuomonę ir vertybinį stuburą ir nesiblaško kaip nendrės papūtus menkiausiam vėjeliui. Tad nenuostabu, kad provincijoje klesti vidutinybių, be galo trokštančių garbės, luomai. Tokie žmonės dažniausiai „prisitrina“ prie vietinės valdžios, kurioje taip pat yra vidutinybės. Tik tokie pilki ir vienodi tipai garbina ir šlovina vieni kitus, o kas svarbiausia, jog jie įsivaizduoja esantys be galo svarbūs ir reikšmingi.