Dineta Babarskienė
Ežius galima sutikti ir miestuose – jų čia gyvena daugiau nei dažnas įsivaizduoja. Lazdijuose, beveik pačiame centre – Vilties gatvėje – įsikūrę net dvi ežių šeimynos.
Gyventojai neatsidžiaugia turėdami tokius kaimynus. Tiesa, nors ir mato, kaip šie eina į drėgną pievelę ieškoti šliužų, tačiau net tai negali išgelbėti gyventojų daržų nuo šių ganėtinai bjaurių gyvių. Tačiau nešančių obuolius ant savo spygliukų ežių taip pat niekas nėra matęs. Taip būna tik pasakose. Šie gyvūnai obuolius ne itin mėgsta, jie linkę ragauti visai kitokį maistą. Dabar ežiai vis dažniau išlenda iš savo namų, kur gyvena saugiai pasislėpę – nei žmonės, nei šunys jų nebaugina. Ežių buveinės adresas – Lazdijai, Vilties gatvė Nr. 1 ir Nr. 2. Įsikūrę jie po garažais. Kartais išeina tik vyresnieji, labiau patyrę ežiai, tačiau galima pastebėti ir jaunesniuosius šeimos narius. Gatvės gyventojams ežiai visai netrukdo, priešingai – džiaugiasi turėdami tokius kaimynus: jokių konfliktų nebuvę, sugyvena draugiškai, per daug nesikišdami į jų erdves, gerbdami vieni kitus, kaip ir dera kaimynams. Čia jiems saugu, automobilių mažai, palaidų šunų nematyti – jei kas vedžioja šuniukus, tai tik su pavadėliais. Gyvenimas Vilties gatvėje teka ramiai – tiek ežių, tiek žmonių. Tiesa, gyvena čia dar ir murkiantys kaimynai – naminės katės. Būtent kačių maistas labiausia domina ežius. Tik šios kaimynės pirmiausia rūpinasi savimi ir mažiausiai suka galvas dėl pukšinčių kaimynų. Kates gatvės gyventojai prižiūri, šeria, šios kaip ponios ir pusryčiauja, ir vakarieniauja jų pačių nustatytu laiku. „Matyt, ežiai bevaikščiodami po pievą užuodė kačių maistą indeliuose, tad dabar į pavėsinę ateina patikrinti, ar neliko koks trupinys“, – pasakoja vietos gyventoja Onutė. Kitas kates šeria po langu – čia jos gauna dešros. Tai netrukus pastebėję garažų gyventojai ėmė lankytis po namo langais ir uostinėdami žolę ieškoti, gal netyčia liko koks gabalėlis dešros. „Žiūriu, ežiukas dantukuose nešasi dešros ritinėlį, kurį katėms padaviau“, – kartą pastebėjo Onutė. Dabar kokį papildomą mėsos gabaliuką numeta į žolę, tad pro šalį pukšėdami ežiai ima ir aptinka. O jie šią vietą aplanko kasdien, visai nesvarbu koks oras, ar vėtra, ar lietus, ar gražus, šiltas vakaras. Ateina – ir ne po vieną. O tada didelis džiaugsmas stebėti po langu, kaip ežiukai šmirinėja. Tačiau viename savo straipsnių apie ežius gamtininkas ir aplinkosaugininkas Saliamonas Paltanavičius pastebi, kad ežiams nereikia jokių šėryklų, o žmonių siūlomas maistas tik sujaukia gyvūno mitybos balansą, gali neigiamai veikti virškinimą, o kartais net apsinuodija netikusiu jiems paliktu maistu, tad specialiai jų maitinti vis tik nereikėtų.