Dineta Babarskienė
Paroda „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Nijolė Ambrazaitytė (1939–2016)“ buvo parengta Nijolės Ambrazaitytės 80-osioms gimimo metinėms paminėti, tačiau ir toliau keliauja po Lietuvą, dabar – po mūsų rajoną: ją pamatyti galėjo lazdijiečiai, dabar veisiejiečiai. Kodėl ši paroda aktuali mums, Lazdijų krašto žmonėms? Taigi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, Lietuvos operos primadona Nijolė Ambrazaitytė yra gimusi mūsų rajone. Ji dar viena garsi mūsų kraštietė, tik gal kiek nepelnytai primiršta.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė, dviejų kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo narė, viena ryškiausių Lietuvos operos solisčių Nijolė Ambrazaitytė gimė 1939 m. vasario 21 d. Lazdijų rajone, Burokų (Burakavo) kaime, Vinco Ambrozaičio ir Antaninos Ambrozaitienės (Grigelytės) šeimoje. Abu Nijolės tėveliai buvo kilę iš Raseinių apskrities, tačiau Vinco Ambrozaičio tarnyba Lietuvos pasienio policijoje lėmė, kad dukra Nijolė gimė Lazdijų krašte, tuometės jo tarnybos vietoje.
Atėjusios Antrojo pasaulinio karo negandos ir okupacijos skausmingai išardė Ambrozaičių šeimą. 1944 m. artėjant antrajai sovietų okupacijai, tėvai kartu su sūnumis Juozu Dariumi ir Stasiu nusprendė trauktis iš Lietuvos. Nijolė Ambrazaitytė, tuo metu augusi pas senelius iš mamos pusės Raitininkų kaime, ir jauniausias jos brolis Vytautas buvo palikti Lietuvoje. Devynmetė Nijolė per 1948 m. sovietų vykdytą trėmimų operaciją „Vesna“ su seneliais ir kitais giminaičiais buvo ištremta į Sibirą. 1948–1955 m. kartu su artimaisiais Nijolė gyveno Igarkoje ir Maklakove (dabar – Lesosibirskas), Krasnojarsko krašte. Apie tuos metus jau būdama brandaus amžiaus išleido atsiminimus „Virš mūsų poliarinė pašvaistė“.
1955 m. grįžusi iš tremties, Nijolė Ambrazaitytė baigė Raseinių vidurinę mokyklą. 1959–1966 m. studijavo Lietuvos SSR valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) solinio dainavimo specialybę. Įgijo operinio, koncertinio dainininko kvalifikaciją. 1966 m. priimta dirbti į Lietuvos SSR valstybinį akademinį operos ir baleto teatrą operos soliste-stažuotoja (mecosopranas), nuo 1967 m. iki pat 1994 m. – Lietuvos SSR valstybinio akademinio operos ir baleto teatro solistė. 1979 m. Nijolė Ambrazaitytė pradėjo ir pedagoginę veiklą – dirbo dėstytoja Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1985 m. jai suteiktas pedagoginis docentės vardas (Lietuvos mokslo tarybos nostrifikuotas 1993 m. balandžio 14 d.). XX a. aštuntajame dešimtmetyje Nijolė Ambrazaitytė sulaukė kūrybinio pripažinimo ir įvertinimų: 1970 m. SSRS vokalistų konkurse Minske laimėjo antrąją vietą, tais pačiais metais tarptautiniame Džordžės Enesku konkurse laimėjo antrąją vietą. 1970 m. jai suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio muzikos artisto garbės vardas, 1975 m. – Lietuvos SSR liaudies artisto garbės vardas, o 1977 m. – SSRS liaudies artisto garbės vardas. Tremtinės ženklas ilgą laiką varžė jos koncertines išvykas į užsienį.
Prasidėjus Lietuvos atgimimui, Nijolė Ambrazaitytė aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veiklą. Nuo 1988 m. aktyviai veikė Vilniaus tremtinių bendrijoje, buvo šios bendrijos Kultūros skyriaus pirmininkė.
1990 m. Nijolė Ambrazaitytė buvo išrinkta į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Tuo metu jai buvo 52-eji. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą.
Užbaigusi aktyvią operos solistės, pedagogės ir politikės veiklą, Nijolė Ambrazaitytė gyveno ramų šeimos gyvenimą, atsidėjo atsiminimų rašymui. Išleistose atsiminimų knygose vyravo dvi temos – asmeninė Sibiro tremties istorija ir operos solistės veikla.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė, Lietuvos operos primadona Nijolė Ambrazaitytė po sunkios ligos mirė 2016 m. lapkričio 27 d. Vilniuje, palaidota Antakalnio kapinėse.
Pasirodo, buvo žmonių, kurie mažąją Nijolytę puikiai mena, o ir jos tėvus gerai pažinojo. Viena jų – Onutė Aukščiūnienė, taip pat kilusi iš Burokų kaimo. Tiesa, dabar jau ir Onutė mirusi, tačiau sužinojusi apie šią parodą, prisiminiau kažkada dar mano paauglės ranka užrašytus Onutės prisiminimus apie mažąją Nijolytę,
kurią taip mylėjo, nešiojo ant rankų, čiūčiavo ir, kaip sakė pati Onutė, prižiūrėjo. Ji prisimena, kad Nijolytės tėveliai Burokų kaime gyveno, mat jos tėtis buvo Pasienio policijos viršininkas: aukštas, dailus vyras. Čia jį paskyrę, čia ir apsistojo visa šeima. „Ale, koks ten pasienis tada buvo. Eina du pasieniečiai: lietuvis ir lenkas, kalbasi sau, toks ir patruliavimas. Tik žiemos šaltos buvo, bet apsirengdavo šiltai ir patruliuodavo. Pas kaimo žmones užeidavo, susišildavo ir – toliau eidavo. Pasienio žmonės gražiai sugyveno“, – tuomet pasakojo Onutė. O ji, tuomet jau paauglė, vis pas Ambrozaičius nubėgdavusi, mažąją Nijolytę panešiodavusi, mat ponia vis galvos skausmu skųsdavosi, tai bent kiek atsikvėpti galėdavusi. „O man tai ponios plaukai buvo labai gražūs. Susipindavo kasas ir susisukdavo viršugalvyje. Tokia stotinga moteris buvo, tačiau net atsilošusi vaikščiodavo, nes vešlūs plaukai ją atgal atlošdavo. Gražūs plaukai buvo. Kai išsiplaudavo ir sėsdavo šukuoti, tai man, paauglei, net būdavo sunku patikėti, kad tokie ilgi banguoti plaukai gali užaugti – žemiau juosmens buvo. Nijolė plaukus iš mamos paveldėjo“, – pasakoja. Paskui jau ir Onutė nepamena, kaip ten buvę, kad Ambrozaičiai išvyko iš Burokų kaimo, ar tą Ambrozaitį iškėlę, ar jie patys kur išvažiavę, bet daug metų ji apie juos nieko negirdėjo. Sužinojo, kai Nijolė Ambrazaitytė tapo gerai žinoma operos dainininke, paskui ir politike. Sekė jos kelią, jai rašydavo laiškus. Kai pačios Onutės rankos jau to padaryti negalėjo, pirštų sąnariai išsiklaipė, sunku buvo nulaikyti ir parkerį, laiškus Nijolei ji diktuodavo, o aš juos užrašydavau ranka, labai bijodavau palikti klaidų, nes gėda buvę. Pati Onutė užaugusi pasienyje, buvo didelė Lietuvos patriotė net verkė iš džiaugsmo, kai Lietuva buvo paskelbta nepriklausoma: per televiziją žiūrėjusi, verkusi ir meldusi ilgo gyvavimo Lietuvai bei dėkojusi savajai Nijolytei.