Dineta Babarskienė
Pro vietinių akis niekas neprasprūsta. Gal tai gerai? Štai pastebėti du keliautojai su keturiais žirgais ir visus lydinčiu šuneliu. Vietiniai keistus svečius atidžiai nužvelgdavo, palydėdavo šypsenomis, o tarpusavyje šnabždėjosi, suko galvas – kas jie tokie? Klausimų daugiau nei atsakymų.
Vieni juos matė Lazdijuose prie prekybos centro „Maxima“, paskui keliauninkai pastebėti Staidaruose. Žmonės matę ir Vartų kaime: keliauninkai jojo link vokiečių kapų, matyt, norėjo aplankyti. Kaip vėliau paaiškėjo, susipažino su vietove, kurioje lankosi. Žmonės sujudo ir Roliuose. Ėmė vieni kitiems skambinti ir klausti, ar matę du keistuolius, kurie, kad ir kaip keista būtų, vedasi 4 arklius, bet ant jų nejoja, eina link Kalniškės miško. Šiuos keliauninkus kai kas pro savo namų langus ir filmavo, ir fotografavo. „Kažin kas čia lankosi?“– sakė vietiniai. Anot jų, reikia užfiksuoti.
Tačiau viską papasakojo Kučiūnų seniūnaitijos seniūnaitė Vilma Dobilienė, kuri su šiais keistuoliais keliautojais ir pabendravo, ir anūkui Adui žirgus parodė, o dukra Evelina su jais angliškai susikalbėjo.
Vilma sako, kad važiuodama pamatė juos prie parduotuvės, būtų nė nestabtelėjusi, nes gi neklausinėsi kiekvieno: kas tokie, iš kur? „Supratau, kad ne vietiniai, o dar su žirgais, bet mane sustabdė vietiniai jaunuoliai, sakydami, jog keliautojams reikalinga pagalba: jie ieško nakvynės, bet nežino, kur galėtų apsistoti, mat ne vieni – su žirgais. Žirgams reikia žolės, vandens“, – pasakoja Vilma. Seniūnaitė viską žino – tuoj sumanė, kur čia būtų galima pasiūlyti keistiesiems svečiams apsistoti. „Paklausiau vienos gatvės gale gyvenančių žmonių, ar galėtų šie atvykėliai apsistoti, tiksliau sakant, jų pievoje arklius ganyti ir palapinėse permiegoti. Žinote, žmonės mūsų geri, iš karto sutiko, leido jiems ir žirgus paganyti, ir palapines pasistatyti“, – pasidžiaugė seniūnaitė gerais kaimo žmonėmis. Tiesa, daugiau pabendrauti su atvykėliais neteko, nes jie buvo labai pavargę, tad stengėsi padėti ir kuo greičiau juos ramybėje palikti, kad atsigautų. Atkreipė dėmesį, jog keliautojai labiau nei savimi rūpinosi žirgais. „Pas mane kieme pagirdė žirgus. Jie labai jais rūpinasi. Sakė, kelionėms renkasi miškingas vietas, kad žirgams nebūtų karšta, bet žolės pamiškėse ne itin daug, karštis išdeginęs, todėl ieško, kur apsistoti, kur pievos geresnės, kad žirgai sočiai paėstų“, – pastebi. Pasiūlyta kučiūniškių vieta jiems nakčiai apsistoti labai patiko: keliautojai puikiai įsikūrė su žirgais ir pasistatė palapines. Jie atitvėrė dalį pievos ir leido žirgams pasiganyti, o tuo tarpu pabendravo su vietiniais. Visiems smalsu: kas gi jie tokie, iš kur čia atsibastę? Vilma pastebi ir sako apie jų žirgus: „Du neša mantą, kitais dviem joja. O tinkliukas ant žirgo tam, kad būtų atbaidomi visokie mašalai.“
Ryte keliauninkus išlydėjo linkėdami gero kelio. „O vakare aš juos sutikau Staidaruose. Vėl paklausiau, kaip jiems sekasi? Nustebo, kad taip netikėtai susitikome. Pasikalbėjome. Labai malonūs žmonės“, – negaili gražių žodžių Vilma. Keliautojai stebėjosi vietinių rūpestingumu ir svetingumu, to nelabai, matyt, tikėjęsi, nemanė, kad tiek draugiškų žmonių sutiks. Dzūkeliai gi geraširdžiai: jie net lauktuvių įdėję. „Nelabai ką aš ten įdėjau, tai, ką namie turėjau. Krauti neprikroviau, bet įdėjau. Truputėlį vaišių, kad turėtų pavalgyti. Iš daržo pomidorų, agurkų priskyniau, turėjau rūkytą žuvį“, – kuklinasi Vilma. Sako, kad labiausiai tai jie prašę vandens – žirgams.
Pasirodo, tai du vokiečiai, jie dažnai keliauja su žirgais. Tai ne pirmas jų žygis, tik Lietuvoje jie pirmą kartą. Šįkart maršrutas prasidėjęs Vokietijoje, baigsis Latvijoje, Rygoje. Iškeliavo jie dar gegužės 1-ąją, o sugrįžti namo planuoja lapkričio mėnesio pirmomis dienomis.