Algimantas Dumbliauskas iš Veisiejų – stalius-dailidė. Pats kuklindamasis sako, kad jis – savamokslis. Auksinių rankų savininkas – tai pasakys kiekvienas, pamatęs jo darbus. „Turbūt nėra tokio dalyko, ko aš nepadaryčiau iš medžio“, – prisipažįsta ir jis pats. Jo darbai išsibarstę po visą Lietuvą, yra ir Anglijoje.
Nuo mažens kvepėjo medis
Algimantui nuo mažens patiko medis. „Man kvepėjo medis“, – prisipažįsta jis. Stengiasi prisiminti, kada tai buvę, mano, kad nuo kokių 9–10 metų. „Tėtis važiuodavo lentų į lentpjūvę pjauti, mane veždavosi kartu, nes buvau jauniausias šeimoje“, – sako. Taip ir užgimė meilė medžiui. Algimantas įsimylėjo medį, o tėtis buvo atsidavęs metalui. „O man metalas nepatiko. Jis man atrodė sunkiai apdirbamas, o dar karštis“, – aiškina. Tačiau specialybės, susijusios su medžiu, vis tik jis nepasirinko. Šiandien Algimantas ir pats juokiasi, mat tada svajojęs tapti vairuotoju. „Mėgau ir dabar mėgstu vairuoti“, – tarsteli. Kai tik atsirado galimybių, Algimantas sėdo ant plieninio žirgo – motociklo. „Mėgstu greitį ir adrenaliną“, – neslepia. Teises motociklui vairuoti išsilaikė 16 metų. „Anglijoje nevažinėjau, nes iš pradžių nebuvo ir sąlygų tam, ir per didelė prabanga nusipirkti motociklą. Atsirado sąlygos, kur laikyti, tada nusipirkau ir motociklą, ir nemažai laiko važinėjau“, – patikina.
„Dirbti su medžiu pradėjau nuo 16 metų“, – sako meistras, neslėpdamas, kad dabar jam jau 52, o medžio iš rankų nepaleidžia. Ir labiausiai jam patinka daryti vienetinius darbus. „Dviejų tokių pačių daiktų aš nesu daręs“, – prisipažįsta.
Idėjos gimsta iš oro
„Apdaila, laiptai, nestandartiniai baldai: stalai, spintelės, lentynėlės. Viskas, kas susiję su medžiu“, – vardija meistras. Jo darbai labiau primena meno kūrinius. „Na, kad ir koks gražus, įdomus ir originalus būtų stalas, vis tiek tai stalas. Mano vaizduotėje sukurtas ir padarytas. Iš kažkur atsiranda mintys kažką neeilinio pagaminti“, – kuklinasi meistras, norintis, kad jo pagamintas daiktas būtų vienintelis toks, kokio daugiau niekur nepamatysi ir nenusipirksi. „Aš iškart pasakau, kad kito tokio pačio niekur nebus, tai bus vienetinis baldas. Kartais žmonės pamato mano darbus ir jie užsinori tokio pat. Aš iškart pasakau, kad tokio pat nepadarysiu. Galiu kažką panašaus, bet lygiai tokio pačio – ne. Mano kredo: kuriu tik vienetinius daiktus“, – teigia jis. Mat galvoje gimsta įvairiausi projektai, kuriuos jis stengiasi įgyvendinti. „Esu pelėda. Ilgokai nesimiega. Turiu laiko pagalvoti“, – juokauja jis. Prisipažįsta, kad dažnai sulaukia klausimų, kaip gimsta visų grožybių sumanymai. „Grynai iš oro“, – teigia jis, prisipažindamas, kad kito paaiškinimo neturi. Sėdi ir štai, kaip sako, lyg kas lemputę įjungtų: pamato savo būsimo darbo vaizdą. Atmintyje išlieka. „Belieka tik įgyvendinti. Imti medį į rankas, kartais tam reikia ir maišyti medieną, imti trijų rūšių“, – dėsto.
Dirba kiekvieną mielą dieną
Štai kaimynui padėjęs pirtelę ant vandens pagaminti ir pakonsultavęs, ir kaimyniškai, kaip pats sako, savo rankas pridėjęs. Jo paties name baras sienoje padarytas, durelės, kaip pats meistras apibūdina, neeilinės ir apšvietimas specialus. Kolonos – tulpės, laikančios arką, – tai irgi šeimininko sumanymas, įgyvendintas savame name. Artimiausi jo paties planai: „Darysiu laiptus“. Medienos turi brolis. „Vienas kitam padedame“, – tarsteli. Dirba su visokia mediena, kokia tik auga Lietuvoje. Kol kas dar nelabai domėjosi, bet jį itin traukia raudonmedžio grožis, tik iš kur jo įsigyti, dar nežino. „Iš Anglijos tik galiu raudonmedžio parsivežti. Tai itin brangus medis ir jo rūšių yra ne viena ir ne dvi. Aš dirbau su minkštuoju raudonmedžiu“, – kalba. O darbų dar laukia daug, bus ką veikti per visą žiemą. „Aš užimtas kiekvieną mielą dieną. Tik sekmadieniais kartais kažką darau, kartais – ne. Dažniausiai kuriu baldų projektus ateičiai“, – prasitaria pašnekovas. Laiko net pritrūksta, galėtų ta para ilgėliau trukti. Vasarą dirbdavo iki tamsos. „Prie televizoriaus aš negaliu sėdėti, turiu kažką veikti. Aišku, su medžiu“, – prisipažįsta vyriškis. O ir dabar jau temsta anksčiau, tad darbuotis galės vakarais. „Tai mano kūrybos laikas. Dirbsiu su skaidriąja epoksidine derva. Ją naudoju ekskliuzyviniams stalams, įvairioms dekoracijoms. Šie dirbiniai toli gražu nepigūs, bet išskirtiniai ir labai gražūs“, – pastebi. Prisimena, kad pradėjus su šia derva dirbti, iš pradžių lyg ir pavyko, lyg ir ne. „Aš pats buvau savo darbu nepatenkintas. Reikėjo padirbėti, kol padariau, kaip noriu. Daug darbo reikėjo įdėti, kad pamatyčiau norimą rezultatą. Viskas atėjo su kiekvienu bandymu, noru vis eksperimentuoti“, – teigia. Naujovės jį traukia: norisi pabandyti. „Bet daugiausia naujovių sukuriu pats darydamas, eksperimentuodamas. Kartais bandydamas įgyvendinti ir beprotiškas mintis, kitas dar tik bandysiu įgyvendinti ateityje ir matysiu, kas iš to bus, ar patiks ir kitiems, gal kas norės įsigyti“, – prisipažįsta. Įrankių didesnę dalį parsigabeno iš Anglijos. „Kitą dalį dar važiuosiu pasiimti“, – sako.
Ne tik sau
Dabar visos A. Dumbliausko jėgos ir mintys sutelktos į namo remontą, sako, kad tam reikia dar ir labai daug pinigų. „Jeigu dar reiktų kažką samdyti, kad padarytų, tada išvis labai brangiai atsieitų“, – pastebi. Pats tvarko, renovuoja, remontuoja tėvų namus ant ežero kranto. Kaip ir dera, dailidės namuose karaliauja medis. Stebina, ką jis geba sukurti. Tik tai gerokai užsitęsė, nes kol dirbo Anglijoje, tai sekėsi, tai nesisekė, tai buvo pinigų, bet nebuvo laiko, remonto taip ir nepadarė iki galo. „Pirmas aukštas jau baigtas“, – pasidžiaugia. Prisipažįsta, kad daug kas prašė parduoti šį namą, tik Algimantas tvirtai apsisprendęs: už jokius pinigus neparduos, kiek bepasiūlys, neparduos. Mato, kaip pro jo namus pas Albiną Jarmalą, į jo muziejų, eina daug lankytojų, sakosi, kad ateityje ką nors sugalvos ir padarys, kad žmonės eidami pro šalį galėtų pasigėrėti. Džiaugiasi, kad lietuviai myli ir vertina medį, mato grožį natūraliam medyje, medis jiems asocijuojasi su šiluma ir jaukumu, ko negali pasakyti apie anglus. „Turėjau didelį projektą: vieno milijonieriaus name yra padaryti mano baldai – absoliučiai visi. Iš ąžuolo ir raudonmedžio. Tik man širdis verkė, kai jis liepė nudažyti visus baldus. Man buvo skaudu žiūrėti: mano kompanijos darbuotojai dažė mano darytas spintas, stalus, kėdes. Jie mėgsta, kad būtų dažyta. Yra išskirtinių atvejų, kur aš padariau baldus ir jie nebuvo nudažomi, o tik lakuojami. Itin reti atvejai, kad anglas nedažytų baldų“, – pasakoja.
Dailidė tikisi, kad jo kuriami darbai patiks žmonėms ir tai taps jo pragyvenimo šaltiniu. Tik kas jam maloniau: daryti, ką pats užmanęs, ar vykdyti užsakymą? „Klientas – visada teisus. Aš galiu tik pakoreguoti jo norus, patarti, kaip būtų geriau, gražiau, kad harmoningai derėtų su aplinka, kurioje stovės“, – paaiškina. O jei paprašys langą pagaminti? „Tai per daug banalu ir paprasta, bet ir langai gali būti įvairūs, net meniški. Duris savo name esu pasidaręs. Daug laiko ir pastangų prireikė“, – sako. O paklaustas, ar vertina kolegų padarytus darbus, teigia, tik pažvelgęs, iškart gali pasakyti, kaip daryta, kaip padaryta, ar trūksta ko, ar visiškai darbukas užbaigtas, ar tinkamai apšlifuotas medis, parinktas lakas.
Ateityje A. Dambrauskas žada sukurti savo puslapį, kad jo darbai būtų matomi socialiniuose tinkluose ir pasiekiami visiems, norintiems tokius turėti savo namuose ar kitose erdvėse. „Ir norisi parodyti kažką šviežio ir naujo, o ne senesnius darbus“, – įsitikinęs meistras.
Du dešimtmečiai Anglijoje taip pat ne be medžio
Algimantas visai neseniai, kaip pats skaičiuoja, kad, ko gero, dar tik kokie trys mėnesiai, gal šiek tiek daugiau, kaip sugrįžo iš Anglijos, kur gyveno 21 metus. Išvyko tuomet, nes norėjosi užsidirbti. „Dabar jau kaip ir gana. Norisi gyventi savo namuose, nes aš faktiškai gyvenau namelyje ant ratų, mat toks buvo mano darbas. Taip pat susijęs su baldais. Mano kompanija, kurioje aš dirbau, surinkinėjo virtuvinius, miegamojo baldus. Toks mano darbas buvo paskutinius metus“, – aiškina. Prieš tai Algimantas turėjo savo verslą – statybų kompaniją. „Statėme namus, priestatus, bet užklupo kovidas. Viskas sugriuvo, darbuotojai išsibėgiojo. Darbo nėra, gerų projektų negali rasti“, – pasakoja pašnekovas. Nors namo jau norėjosi, prieš tai pora metų vis svarstė apie tai, kad jau gana, užtenka to užsienio. „Jau norėjosi ramybės ir daryti tai, ko trokšta širdis, kas man patinka: dirbti su medžiu, kurti savo sugalvotus kūrinius“, – teigia vyriškis. Nors dirbti su medžiu, tokio malonumo, niekad nebuvo metęs ir Anglijoje. „Po darbo dirbdavau, kitaip tariant, užsiimdavau sau malonia veikla. Negalėjau nieko nedaryti su medžiu“, – teigia auksinių rankų meistras, pridurdamas, kad tam ir sąlygas turėjęs, nes gyvenęs name su garažu, sodu. Tiesa, savo dirbinius išdovanodavo, daugelis parkeliavo į Lietuvą, kiti liko užsienyje. „Nė vienas darbas nebuvo parduotas“, – teigia. Įstabūs darbai, kaip ir pats šeimininkas, keliauja po pasaulį.
Keliauja ir fotografuoja
Paklaustas, ką veikia laisvalaikiu, net nustemba. „Kad mano ir darbas, ir laisvalaikis kažką kurti, daryti iš medžio“, – sako prityręs meistras. Tačiau jo „Facebook“ puslapis byloja ką kita: ten begalė nuotraukų iš kelionių. „Aš nemažai apkeliavęs pasaulio. Tolimiausias taškas – Marakešas“, – vis tik prisipažįsta. Poilsinių kelionių jis net neskaičiuoja. Ir fotografuoja visad tik profesionaliu fotoaparatu, telefonu „nepliauškina“. Į keliones be fotoaparato nevyksta. „Esu seno kirpimo. Fotografuoju tik fotoaparatu: kitokios galimybės. Mėgstu fotografuoti, nors dabar kažkiek atitolęs“, – prisipažįsta. Tuoj prasitaria, kad fotografija jis užsiėmė daug metų. „Pradėjau fotografuoti 14–15 metų būdamas. Tada dar reikėjo ryškinti nuotraukas“, – šypsosi prisiminęs. Tai jūs toks meniškas žmogus? „Savęs menišku aš nevadinu. Brolis – tapytojas, o aš tik truputį „prie meno“, – sako auksinių rankų meistras Algimantas Dumbliauskas.