KAI PASIEKI DUGNĄ
Šausiu pradžią nuo visiškos klišės: KAI ATSIDURI DUGNE, VIENINTELIS KELIAS – AUKŠTYN.
Pokyčiai, kaip ir bėdos, dažnai nevaikšto vieni.
Gali planuoti ramią karjeros pauzę, o truputį pailsėjus, neilgai trukus – sėkmingai įsidarbinti.
Planas pats savaime – neblogas, idealiomis aplinkybėmis – netgi tobulas.
Vis dėlto, kol vienus pokyčius planuoji TU, kitus pokyčius suplanuoja už tave.
Kartais šalia vieno gyvenimo kryptį keičiančio sprendimo dar ima byrėti sveikata, santykiai su artimaisiais ar ištinka kokios kitokios negandos.
Gražios poilsio ar laiko sau istorijos – įkvepia, tačiau dažnu atveju tas laikas nėra vien rožėmis klotas.
Nors socialinėje medijoje apstu gražių rudens popiečių, pasivaikščiojimų miške, ilgėjančio perskaitytų knygų sąrašo ir, atrodytų, nuoširdaus atitrūkimo, po visu tuo slepiasi kur kas daugiau.
Puikiai žinau, kaip jaučiasi žmogus, pasirinkęs (kad ir laikiną) nesaugumą. Matomas ar slepiamas nerimas, nemiga, neužtikrintumas dėl ateities, kuomet šalia, atrodo, griūva visas pasaulis.
Priėmęs sprendimą, kurio niekas nepalaikė, kartais jautiesi vienas.
Į klausimą „Kaip sekasi?“, atsakai, kad viskas gerai, nes tiesiog nebežinai, nuo kurio galo galėtum pradėti.
Ir vis dėlto, net ir toks laikas praeina.
Išbuvęs dugne, pamažu imi kilti į viršų.
Kad ir lėtai.
Ir ne tik tai.
Išbuvęs dugne, kyli į viršų jau kur kas labiau vertindamas mažus dalykus.
Dalykus, iš kurių ir susideda toji beveik nepasiekiama, bet visą gyvenimą kantriai besivaikoma laimė.
Monika
@monikapasakoja