Ar yra kam kaimuose cepelinus valgyti?

Vasario pradžioje tik ir kalbama apie cepelinus. Nuodėmė jų nepasigaminti, mat nuo 2014 metų kiekvieną pirmąjį vasario sekmadienį švenčiama pasaulio cepelinų diena. Jos iniciatorius – JAV gyvenantis išeivis iš Lietuvos Jonas Vaičiūnas. Šią dieną visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinus.

Lietuvoje cepelinai atsirado maždaug XIX ir XX amžių sandūroje, tikėtina, kad Žemaitijoje, kur jie atkeliavo iš vokiškosios Mažosios Lietuvos. Vėliau cepelinai tapo įprastu patiekalu ir kituose Lietuvos kraštuose.

Cepelinai – didelei šeimynai

Audronė Bernackienė iš Didžiosios Kirsnos kaimo cepelinus verda, kai visa šeimyna į namus suguža. „Kad dabar kaimuose tiek mažai žmonių belikę, ištuštėjusios gryčios, žmonių nėra, nėra kam valgyti cepelinų. Aš gyvenu viena. Tai ar virsiu cepelinų sau? Nuvažiuoju į Karmėlavą, į cepelinų sostinę, arba į karčiamą Kazlų Rūdoje ir pavalgau. Pati verdu, kai daugiau artimųjų suguža į mano namus“, – tiesiai sako Audronė. Prisipažįsta, kad šiemet ji cepelinų dar negamino, paskutinį kartą tai darė pernai gruodžio pradžioje.

Cepelinai su naminių spirgučių įdaru

Nors Audronės mama – gera šeimininkė, tačiau Audronė cepelinus verda pagal savo receptą. Šeimos tradicijas tęsia, tačiau į savo virtuvės meniu sąrašą įtraukia ir savų receptų. „Kad nebūtų cepelinai tamsios spalvos, mat po naujų metų išvirti šviesius cepelinus tampa nelengvu iššūkiu šeimininkėms, aš į tarkę dedu varškės. Kad ir nedaug, kokius 200 gramų varškės sutrinu su kiaušiniu ir sudedu į bulvių tarkę. Tada cepelinai niekada nebūna tamsūs. Varškė turi rūgštumo, todėl cepelinai – gražūs, šviesūs. Pavyksta, visada taip gaminu. Ir net kitą dieną cepelinai dar būna balti, minkšti. Ir niekada nepasileidžia. Niekada“, – išduoda savo paslaptį šeimininkė. Mena, kai šeimininkės buvo sumaniusios į tarkę dėti ir vitamino C. Audronė žino, kad jos mama visada deda į tarkę dar ir virtų bulvių. „Ir dar prisimenu, kad aš ir pati, kai laikydavome kiaules, spirgindavome riebalus, tai prisispirgindavome spirgučių. Cepelinams – tai itin puikus įdaras. Visą laiką turėdavau tokių spirgučių būtent cepelinams. Man tokie cepelinai net skanesni“, – pasakoja. Verda Audronė cepelinus ir su varškės įdaru. „Čia tiems, kas nemėgsta mėsos“, – tarsteli. Yra gaminusi cepelinus ir su aguonų įdaru. „Skanu ir tiktų, ko gero, net Kūčioms“, – mano. Aguonas reikia sumalti taip pačiai, kaip malame aguonpieniui. Į sumaltas aguonas reikia įdėti kiaušinių. „Valgyti rekomenduoju tokius cepelinus be spirgučių“, – atkreipia dėmesį. Tiesa, kodėl ji juos virė, nė pati nemena, dabar tikrai nevirtų, o, ko gero, ir namiškiai nesuprastų tokio sumanymo. O spalvotų cepelinų nėra gaminusi. Sako, kad jai net nepriimtina: nei valgyti, nei gaminti, nei žiūrėti. „Nebent kokioje degustacinėje vakarienėje ir paragaučiau. Gal kas gamina gražioms nuotraukoms ar tiesiog pasipuikuodami šiek tiek kitokiu cepelinų vaizdu nei mums įprasta“, – svarsto. Nemano, kad tai reiktų praktikuoti, gaminant savo šeimai.

„Sunkiai dirbi, tad reikia sočiai pavalgyti“, – nuo seno taip buvo sakoma. Tad dažniausiai gamina cepelinus su mėsos įdaru. „Šviežias faršas su pakepintais ant sviestuko svogūniukais. Žalių svogūnų niekad nededu. Tradiciškai dedu šviežiai maltų pipirų, druskutės. Viskas turi kvepėti“, – patikina ji. Padažas su pakepintais lašiniais, bet tik su šviežiais, parūkytų nenaudoja, pakepinti svogūnai ir kas nori įsideda grietinės, kiti tik su grietine valgo. „Čia jau skonio reikalas“, – pastebi.

Cepelinus virė Olandijoje

Virė cepelinus Audronė ir Olandijoje, kur darbavosi. „Viriau taip vadinamus „tinginių cepelinus“. Juos pagaminti paprasčiau. Reikia 10 žalių bulvių, 10 virtų bulvių, kurias sutarkuoji burokine tarka. Užsienyje bulvės labai nekrakmolingos, tai tų tikrųjų cepelinų, prie kurių mes esame įpratę, nepagaminsi. Su mėsos įdaru, žinoma, gaminau. Iš tiek bulvių pagaminau pakankamai daug cepelinų. Gal 12?“ – prisimena. Valgė lietuvaičiai, dirbantys Olandijoje ir labai pasiilgę naminio, įprasto maisto. „Mes visi gyvenome viename name. Gaminau savaitgalį. Vietiniai į svečius neužsuko, o mes, lietuvaičiai, džiaugėmės po darbo savaitės galėdami atsipūsti, tad cepelinai pietums buvo kažkas nepaprasto“, – sako Audronė.