Ne vieną dešimtmetį Lazdijų kraštas buvo laikomas konservatorių bastionu. Čia Tarybos rinkimuose nuolat laimėdavo konservatoriai, ir meras dažniausiai buvo renkamas iš konservatorių tarpo.
Konservatorių simpatikai ir šios partijos sėkmė daugelį metų buvo siejama su Artūru Margeliu ir jo bendražygiais. Tačiau situacija netikėtai pasikeitė, kai Vilniuje, konservatorių vadovybėje įvyko kardinalūs pokyčiai, kai prie partijos vairo stojo Gabrielius. Tada tie konservatoriai, kurie per pirmininko rinkimus nepalaikė Gabriuko, bet balsavo už Ireną Degutienę, staiga tapo naujajai vadovybei nepriimtini. Tai palietė ir Lazdijų skyrių. Jausdamas sostinės vadukų nuostatas ir besikeičiančias vertybes, A. Margelis su bendražygiais paliko partiją ir įkūrė visuomeninį judėjimą. Būkim biedni, bet teisingi, nuo tada prasidėjo konservatorių griūtis Lazdijų rajone ir vertybių krizė. Prie skyriaus vairo stojęs Audrius Klėjus nesugebėjo konsoliduoti pakrikusių partijos gretų. Ir tai tęsiasi iki šiol.
Prisiminkime 2019 metų savivaldos rinkimus. Tuomet į valdžią Lazdijuose pretendavo Ramūno Karbauskio vadovaujami „valstiečiai žalieji“. Nors viešojoje erdvėje abu Landsbergiai – senelis ir anūkas – į šuns dienas dėjo R. Karbauskį ir jo partijos vertybes, A. Klėjaus vadovaujami Lazdijų konservatoriai palaikė „valstiečius ir žaliuosius“, net gavo raštišką Gabriuko palaikymą bendrai kovai rinkimuose prieš A. Margelio visuomeninį judėjimą.
Tuomet konservatoriai taryboje (iš senos inercijos) laimėjo penkis mandatus, o po ketverių metų – vos du. Po tokios akivaizdžios nesėkmės A. Klėjus atsistatydino iš skyriaus pirmininko pareigų. Griūtis, kaip sniego gniūžtė, ridenosi nuo kalno toliau. Skyriuje įvyko akivaizdus skilimas – naujieji skyriaus vadovai ir Audrius tiesiog nesikalbėjo ir nebendravo. Paradoksas tas, kad tos pačios partijos nariai atsidūrė lyg skirtingose barikadų pusėse – du iš jų formaliai atstovavo partijai Taryboje, o likusieji kaltino juo skyriaus ignoravimu. Tokia ydinga situacija ilgai tęstis negalėjo, problema viešai sprogo – A. Klėjus ir J. Juodzevičienė sustabdė savo narystę partijoje ir viešai apkaltino partijos skyriaus vadovybę nesugebėjimu vadovauti ir pasenusiu mąstymu. Maža to, A. Klėjus dėl konservatorių fiasko ir partijos sugriovimu apkaltino A. Margelį, tačiau, panašu, jog kaltųjų reikėtų ieškoti kitur, tiesiog A. Klėjus atsakymą šiuo klausimu surastų, pasižiūrėjęs į veidrodį.
Po viešo pasitaškymo neliko A. Klėjui skolingi ir buvę bendrapartiečiai, kurie atskalūnus apkaltino nesiskaitymu su skyriaus daugumos nuomone. Partijos skyrius akivaizdžiai suskilo. Kas pasakys, ar tai atsitiko dėl pasikeitusių vertybių, ar dėl asmeninių ambicijų? Bet kuriuo atveju, tai labai blogas signalas Lazdijų krašte dar likusiems konservatorių simpatikams.
O gal pasikeitus partijos vadovybei Vilniuje, Gabriukui sėdus ant „nusiraminimo kėdutės“, į konservatorių gretas galėtų sugrįžti daugelį metų sėkmingai skyriui vadovavęs A. Margelis? Juk iš esmės – pagal pasaulėjautą ir patriotizmo šaknis Lazdijai visada buvo konservatoriškas kraštas. Kas paneigtų, jog nemaža dalis mūsų krašto žmonių iki šiol širdyje yra patriotiški ir tradicines konservatorių vertybes saugantys žmonės? Tik reikia ne skaldančios, bet vienijančios jėgos. Kas žino, gal kurią dieną į Lazdijus atvažiuos naujasis partijos lyderis Laurynas Kasčiūnas ir situacija pasikeis?
