2025 metų pirmosiose važiavimo kinkiniais sezono atidarymo varžybose UAB „Lietuvos žirgyne“ Riešėje (Vilniaus r.) – sėkmingas mūsų krašto vadeliotojo, Lazdijų žirgininkų klubo nario Justino Markevičiaus startas. „Kad pasiektum tokius aukštus rezultatus, reikia didelio pasiaukojimo“, – taip apie Justiną Markevičių kalba Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Mindaugas Vievesis.
Lazdijų krašto žirgų mylėtojai didžiuojasi Justinu
Justino Markevičiaus pergalėmis džiaugiasi Lazdijų krašto žirgų mylėtojai – tai didelė šventė Lazdijų žirgininkų klubo nariams. Vyrai buvo nuvykę į sezono atidarymo varžybas palaikyti Justino.
Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Mindaugas Vievesis džiaugiasi, kad važiavimo kinkiniais varžybose Justinui labai gerai sekėsi, šios varžybos – tarptautinės. Dalyvavo ir latviai su savo žirgais, kuriems varžybos taip pat buvo pirmosios naujajame sezone.
Justinas Markevičius pelnytai gali didžiuotis savo pasiekimais sezono atidarymo varžybose: pirma vieta poni klasėje iškovota su žemaituku Patriku, trečią vietą žirgų klasėje Justinas pasiekė su Pepe.
Abiejų žirgų – Patriko ir Pepės – savininkas yra Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Mindaugas Vievesis, Justinas Markevičius – treneris ir vadeliotojas. Žirgininkas Valdas Žička sako, kad juodu su Česlovu Marcinausku iš Kernavės (taip pat prisiekusiu žirgininku) buvę palaikymo komanda. M. Vievesis žada kartu su Justinu vykti ir į kitas varžybas, jam pagelbėti. „Šiame sporte vienas – ne karys. Reikia ir kinkyti, ir perkinkyti. Vienas visko nepadarysi. Vadeliotojui reikalinga pagalba. Šįkart buvau padėjėjas“, – paaiškina M. Vievesis. Anksčiau jie abu – Justinas ir Mindaugas – važiuodavo viename kinkinyje. Šiose varžybose Mindaugas kartu su Justinu nevažiavo ir rimtai sako: „Jau labai greitai važiuoja, o posūkiuose gali ir apsiversti. Menkas juokas, greitis – didelis. O ir lengvesnio ekipažo reikia: aš per sunkus, žemaitukui per sunku, kitaip nelaimėsi.“
Mindaugas sako, kad Justinas vertas didžiausių pagyrų, nes reta, kad toks jaunas vyras užsiimtų šiuo sportu, kuris reikalauja daug kantrybės ir laiko. „Galiu pasakyti, kad Justinas važiavo gražiausiai. Jam rimti konkurentai buvo tik latviai. Kiti kol kas Justinui sunkiai prilygsta. Juolab, kad nedaug jaunų žmonių užsiima tuo, ką daro Justinas“, – tikina Mindaugas. Sako, kad ir varžybų teisėjas pastebėjęs, kaip išaugo Justino meistriškumas. „Net teisėjas Justinui sakė, kad gali važiuoti į rimtas varžybas Lenkijoje – gėdos tikrai nepadarytų“, – pasakoja Mindaugas. Tiesa, tokie aukšti Justino vadeliojamo kinkinio pasiekimai iškovoti ir anksčiau: pirmą vietą jie buvo užėmę prieš trejus metus. „O žemaitukas Patrikas jau trejus metus pripažįstamas geriausiu Lietuvoje važiavimo kinkiniais žemaituku. Kiek atsimenu, pernai buvo antras, užpernai – pirmas, šiemet labai tikimės, kad vėl bus pirmas“, – tikisi M. Vievesis.
„Mūsų krašto žirgininkai tikrai moka išauginti gerus žirgus“, – teigia Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas M. Vievesis. Sako, kad kiti nusiperka užsienyje ir dalyvauja varžybose, o mūsų krašto žirgininkai ir veisia, ir treniruoja, ir varžybose pasiekia aukštų rezultatų su savo užaugintais žirgais. „Itin svarbu, kad mes Lazdijų rajone veisiame, treniruojame, į varžybas vykstame – viską darome patys, todėl ir džiaugiamės pergalėmis. Garsiname savo kraštą, džiaugiamės, kad pasiekėme tokį aukštą lygį su savo krašte išaugintais žirgais. O tai nelengvas procesas“.
Pats Justinas apie savo pirmus šių metų startus: greitis patinka ir jam, ir žirgams
„Dzūkų žinios“ pakalbino ir Justiną Markevičių.
Justinas sako, kad šįkart lydėjo sėkmė, ir, aišku, darbo įdėta daug. „Nors gal labiau sėkmė lydėjo, nes bendras rezultatas skaičiuojamas iš trijų rungčių. Pirmą rungtį baigėme paskutiniai ir poni klasėje, ir žirgų klasėje, nes reikalaujama grakštumo, kažkas panašaus kaip dailusis jojimas, tik čia – dailusis važiavimas. Trenerio neturiu, o be trenerio – sudėtinga, tad šioje rungtyje yra kur tobulėti, gana stipriai atsilikau nuo kitų“, – pasakoja vadeliotojas. Tačiau kitoje rungtyje – kroso, atsigriebė. Kaip sako Justinas, ši rungtis ir jam pačiam prie širdies, ir jo žirgams labai patinka. O lemiamą dieną – sekmadienį – tereikėjo tik visko nesugadinti, nes bendroje įskaitoje su Pepe jau buvo treti, o su Patriku – pirmi. Visas jėgas atidavė paskutinės dienos važiavimams, o ir klaidų negalėjo būti, norint išsaugoti jau pasiektus, itin aukštus rezultatus. „Greitą tempą pasirinkome ir nė vienos klaidos nepadarėme, tad pavyko išlaikyti tas pačias pozicijas“, – patikina Justinas.
„Tai mano hobis“, – sako jaunas vyras. Kitiems gi vadeliotojams – tai jų darbas. „Mano varžovai kasdien treniruoja žirgus, aš tokios prabangos ir tiek galimybių ruoštis varžyboms neturiu. Dirbu, šeima, namai, ūkio reikalai, treniruoju žirgus porą kartų per savaitę. Po darbo, kiek laiko turiu, valandą ar porą, stengiuosi treniruoti. Jei treniruočiau kasdien, varžybose dalyvaučiau be baimės – kaip čia pasiseks, kaip žirgai elgsis?“ – kalba. O konkurencija – didelė.
Justinas sako, kad šįkart labai prisidėjo Lazdijų žirgininkų klubas ir finansiškai, ir nuoširdžiu palaikymu. Mindaugas Vievesis labai padėjo, Česlovas Marcinauskas iš Kernavės priėmė pas save nakvynei. „Mūsų juk niekas neremia ir algos man niekas nemoka. Viską darome patys. Kai reikia į Vilnių ar toliau važiuoti, „įsijungia skaičiuotuvas“: kainuoja ir startinis mokestis, ir gardai žirgams, ir apgyvendinimas. Gerai, kad šįkart Česlovas priėmė – pas jį nuvažiuodavome ir pernakvodavome. Labai smagu buvo: ir pusryčiai, ir vakarienė. Paskaičiavau, kokią sumą gavau, užėmęs pirmą ir trečią vietas – šįkart beveik buvo padengtos išlaidos. O jei būčiau užėmęs kokią ketvirtą vietą? Varžybos juk aukšto lygio“, – pastebi žirgininkas. Justinas neslepia, kad būna visokių minčių, kai artėja naujos varžybos, nes tai nemenka finansinė našta, išlaidų tikrai yra. „Šįkart ir navigatoriaus-padėjėjo neturėjau. Reikia jauno, nebijančio. „Lietuvos žirgynas“ „paskolino“, teisingiau, atsirado, kas sutiko su manimi važiuoti“, – pastebi varžybų dalyvis Justinas. Neslepia, kad kartais jis ir klaidų pridaro, bet žiūrovams tai jau yra į ką pažiūrėti. „Jau ir teisėjai žino, kad aš mėgstu greitį, jie net iš anksto pasako: „Šis Lazdijų ekipažas mėgsta greitį“. Spaudžiu maksimumą, nes ir žirgai pripratę lėkti, vadeles paleidžiu, tik vairuoti padedu. Todėl čia man pavyksta laimėti, o kartais važiuoju net ir be baudos taškų. Šiose varžybose be baudos taškų pralėkėme ir buvome pirmi tiek su Patriku, tiek su Pepe. Organizatoriai sakė, kad čia jau mano rungtis“, – prisipažįsta Justinas. Ir pats sako, nes „duoda gazo“ ant posūkių, gerai, kad yra atlošai, o tai ir jį patį išmestų iš karietos.
Treniruojasi, kur tik įmanoma
„Pasisukioju ant pievos, kur randu lygesnį kelią, važiuoju į miškus“, – vardija treniruočių vietas prityręs vadeliotojas J. Markevičius. Žino, kad taip jis rizikuoja ir žirgų būkle, ir savo sveikata. „Pavojus yra“, – pripažįsta. Jis treniruoja žirgus ir buvusios Verstaminų mokyklos aikštelėje. „Bet ten labai kieta, tenka žirgus masažuoti“, – teigia. Sako, kad treniruoti žirgus ir rengti važiavimo kinkiniais varžybas Lazdijų hipodrome būtų tikrai gerai – tokios varžybos galėtų sutraukti ir vadeliotojų, ir žiūrovų iš Lenkijos, Latvijos, Estijos. „Būtų šaunu surengti tokias važiavimo kinkiniais varžybas, kaip kad Vilniuje organizuojamos“, – prisipažįsta Justinas. Dabar gi – didelis širdies skausmas, nes nėra normalių sąlygų treniruotėms, kad žirgai būtų saugūs, nepatirtų traumų. „Tam reikia sąlygų, o aš jų neturiu“, – sako tiesiai. Šiuo metu žirgininkai vyksta į Kirsną, kur atrado kelio ruožą, nusirinko akmenis, suka į dešinę keliuku link miškelio, važiuoja į sovietmečiu buvusio Naujosios Kirsnos hipodromo pusę. „Ant to keliuko ir vyksta treniruotės. Mūsų visų tokia dalia: ir Ernestas Juškauskas, ir aš, ir Rytis Lepeška, ir kiti – visi miškais važinėjame. Kur matai lygesnį kelią, ramesnį, ten ir važiuoji, ir dirbi“, – sako Justinas. Deja, tokia situacija, kuri daug metų nesikeičia.
Mūsiškius žino ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, o Lazdijuose į jų prašymus dėl geresnių treniravimosi sąlygų nekreipiama dėmesio. „O juk garsiname Lazdijų vardą ne tik Lietuvoje. Latviai, pamatę mūsų žirgus varžybose, giria, sako, geras žirgas, tik darbo daugiau reikia“, – neslepia Justinas.
Norėtų pamokyti jaunimą
J. Markevičius norėtų susirasti savame krašte ne tik navigatorių-padėjėją, bet ir vadeliotoją. „Norėtųsi, kad jau kažkas ir vadeliotų. Aš tikrai padėčiau, treniruočiau, o ir savo patirtį norisi jaunesniems perduoti“, – neslepia Justinas. Tvirtina, kad jis pats viską daro be trenerio, o tai labai sunku. Labai norėtų ruošti ateičiai jaunimą: turi ateiti jaunoji karta, perimti patirtį, mokytis, tobulėti. Pasirodo, daug moterų dalyvauja važiavimo kinkiniais varžybose. Justas sako, kad visų teisės lygios – ir moterų, ir vyrų, o šio sporto vyrišku tikrai negalima vadinti. „Varžybose daug jaunų mergaičių, jos – konkurencingos, turi trenerius“, – pastebi jis.
„Šiais metais ir man būtų įdomu pamokyti jaunimą. Jei kas sugalvotų – mielai prašome ateiti: žirgai yra, karietos yra, reikia tik noro dirbti“, – kviečia Justinas jaunimą.
Gaila, kad kinkinių važiavimo varžybos Veisiejuose nevyko
„Lietuvos žirgyne“ šiame sezone buvo pirmieji startai. Tačiau pirmosios varžybos, kurių važiavimo kinkiniais atstovai kasmet laukia, turėjo vykti „Pirmosios vagos šventėje“ Veisiejuose – bent jau taip visada buvo. Deja, šiemet jos nebuvo organizuotos. Varžybų pasigedo ne tik mūsų rajono važiavimo kinkiniais atstovai, bet ir šį sportą kultivuojantys kitų savivaldybių vadeliotojai bei šio gražaus sporto entuziastai. Kodėl šių varžybų šventėje atsisakyta, Justinas nežino. „Buvo tradicija, kad „Pirmosios vagos šventėje“ Lazdijų žirgininkų klubas organizuodavo važiavimo kinkiniais varžybas. Tai buvo neatsiejamas dalykas – arimas ir važiavimo kinkiniais varžybos“, – sako vyriškis. Tiesa, pernai važiavimo kinkiniais varžybas organizavo kitas klubas, šiemet jų visai nebuvo. Justinas mena, kad važiavimas kinkiniais turėjo savo žiūrovus, kurie atvažiuodavo į šventę ne tik dėl arimo, labiau dėl važiavimo kinkiniais varžybų. „Lazdijų žirgininkų klubo nariai atvažiuodavo net iš Kernavės: dalyvaudavo ir arimo varžytuvėse, ir važiavimo kinkiniais varžybose. Atvykdavo Česlovas Marcinauskas iš Kernavės: ardavo ir atstovaudavo mūsų klubui kinkinių varžybose“, – dėsto Justinas. Šiemet šventėje karieta žmones pavežiojo marijampolietis su savo žirgais.
Gaila, kad viena tradicija saugoma, kita tradicija naikinama. „Visi vadeliotojai laukė šių varžybų, nes tai būdavo puikus apšilimas prieš kitus startus. Aš pats sulaukiau skambučių su klausimu, ar bus?“ – patvirtina Justinas. Nesinori būti blogu pranašu, bet ar nenutiks taip, kad neliks nei kam arti, nei kam karietomis važiuoti. Artojų mažėja: šiemet jų buvo 11. Jaunimą ne itin žavi arimas arkliais, o senųjų artojų sveikata jau nebe tokia stipri, tad nenuostabu, jog jų mažėja. O ir plūgai artojų dažniausia ištraukiami tik „Pirmosios vagos šventei“, jaunimas tam neruošiamas. Justinas mano, kad reiktų apjungti visus, nes vietos „Pirmosios vagos šventėje“ visada užtekdavo visiems: ir artojams, ir važiavimo kinkiniais atstovams. „Buvo metų, kad net ištvermės varžybos buvo rengiamos kartu“, – primena.
Šiemet ir šventės data buvo dėl svarbių priežasčių perkelta. Tą pačią dieną, kaip ir „Pirmosios vagos šventė“, vyko Lietuvos sunkiųjų eržilų vertinimas, daug žirgininkų išvyko ten, tad negalėjo atvykti į Veisiejus, į Kailinių kaimą.
Dabar Justino laukia poros mėnesių pertrauka ir vėl prasidės varžybų maratonas. „Rugpjūčio mėnesį prasidės, bus dvejos varžybos, paskui rugsėjį – vėl dvejos. Startai Aukštadvaryje, Valkininkuose, Revuose ir vėl atgal į Vilnių“, – vardija.
