Šiais metais Saugaus eismo diena minėta netradiciškai! Lietuvos policija kviečia Lietuvos gyventojus būti kelyje žmogiškesniais, pakantesniais ir rūpestingesniais. Pareigūnai ragina pagalvoti ne vien apie save, bet ir apie kitų eismo dalyvių saugumą: nesėsti už varo apsvaigus alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis, pasirinkti saugų greitį. Eismo kultūrą kelyje turime pradėti kelti kiekvienas nuo savęs: elgtis drausmingai ir atsakingai, savo tinkamu elgesiu būti pavyzdžiu kitiems.
Lazdijų policijos pareigūnai surengė išskirtinį – netradicinės saugaus eismo prevencijos renginį „Man neVienodai“.
Lazdijų kultūros centras – pilnutėlis moksleivių iš viso rajono, kartu su jais atvyko jų mokytojai, aukšto rango policijos pareigūnai, rajono vadovai, dvasininkai. Visiems – nevienodai eismo saugumas ir gyvybės keliuose. „Ateik. Pajusk. Suvok“, – kvietė Lazdijų policijos komisariato pareigūnai.
Visų dėmesį prikaustė spektaklis, paremtas tikrais įvykiais, pasakojimais, išgyvenimais ir… dideliu skausmu. Spektaklis apie gyvenimą ir iš gyvenimo. Tačiau jį žiūrint skaudėjo, labai skaudėjo, tekėjo ašaros, tikėtasi laimingos pabaigos. Deja…
Gyvenimas – gražus
Iš pradžių veiksmas scenoje prasideda linksmai ir pakiliai: įspūdingi garso ir šviesų efektai įaudrina, o tranki muzika padeda pasijausti lyg gerame vakarėlyje – juk su draugais smagu pašėlti, ateitis – graži, pilna svajonių, įdomių patirčių. Linksma. Linksmybės tęsiasi…
Viltis miršta paskutinė: gal viskas bus gerai?
Ir štai – po akimirkos pasigirsta dūžtančių stiklų, lankstomo metalo garsas… Pranešimas, jog reikalinga pagalba. Atskubėję ugniagesiai gelbėtojai su prietaisais pjausto automobilį, skamba čaižūs garsai ir… rusena viltis – o gal viskas dar bus gerai? Pasakoja Mindaugas – Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Lazdijų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas, kaip per 16 tarnybos metų ne kartą žiūrėta pavojui tiesiai į akis, kovota už gyvybes. Visko matęs, iš patirties žino, kad gavus pranešimą apie eismo įvykį, gali tikėtis visko, dažnai – ne pačių geriausių naujienų. Nuskubėjus į įvykio vietą, prieš akis išnyra transporto priemonė, virtusi metalo laužu. Labiausiai skauda net visko mačiusiam vyrui, kad toks nelaimingas įvykis pakeis gal net ne vieno žmogaus likimą. Laimė, jei pasiseka padėti į nelaimę patekusiam žmogui ir jį išgelbėti. Deja, kartais jam padėti jau per vėlu. Taip nutrūksta gyvybė, skausmu plyšta artimųjų širdys. Paaukotum, rodos, viską, kad pakeistum šią akimirką. „Karpydamas hidraulinėmis žirklėmis automobilio rėmą, visada klausdavau savęs, iš kur žmogus, apsvaigęs alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, randa tiek daug drąsos spausti akseleratoriaus pedalą?“ – klausia Mindaugas.
O juk taip norisi išgelbėti…
Į pagalbą atskubėję medikai daro, ką gali, kad išsaugotų jauno žmogaus gyvybę. Juk jam visas gyvenimas prieš akis: galbūt tai būsimas medikas, teisininkas, daug žadantis sportininkas ar gabus inžinierius, programuotojas, o gal savo darbą puikiai išmanantis santechnikas? Lietuvos Greitosios medicinos pagalbos tarnybos paramedikui Gyteniui – tai jo darbas, tarnystė žmonėms, pagaliau – jo rankose jauno žmogaus gyvybė. Jis daro viską, kad jauna širdis plaktų, o žmogus išgyventų. Vykdamas į eismo įvykio vietą Gytenis žino, kad atsidurs ten, kur daug skausmo – ne kiekvienas jį gali atlaikyti. Kaip sako pats Gytenis, tokiais momentais kiekviena sekundė lemiama, o klausimas „Kodėl?“ ateina jau vėliau.
Iki šiol to įvykio nepamiršta
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausioji tyrėja Ugnė skaičiuoja dešimtmetį savo neeiliniame darbe. Ji pasišventė darbui policijoje, dirba tam, kad visi būtume saugūs. Paklausta, ar jai teko pranešti artimiesiems apie jų artimojo netikėtą mirtį, Ugnė atsako: „Taip“. Įvykio pamiršti ji negali iki šiol. Prisipažįsta, kad pranešti apie mirtį žuvusiojo artimiesiems buvo sunku ir kaip pareigūnei, ir kaip žmogui. Prisimena, kaip spaudė ranką sužalotam žmogui tarsi suteikdama viltį, kad viskas bus gerai. Ji negali pasiduoti silpnumui, tačiau gyvenimas – negailestingas, viskas įvyksta kitaip nei tikimasi ir net maža vilties kibirkštėlė užgęsta. Ir pareigūnė turi pasakyti apie mirtį žuvusio artimajam, surasti tinkamus žodžius, o pati išlikti tvirta. Toks jos darbas, tokia jos misija.
Net dvasininkui sunku surasti paguodos žodžius
Jau 20 metų Veisiejų Šv. Jurgio ir Kapčiamiesčio Dievo apvaizdos parapijų klebonas Žydrūnas su tais, kuriems labiausia reikalinga paguoda, žodis, kuris palaikytų, įkvėptų nepasiduoti ir gyventi toliau. „Kai matai iš skausmo krečiamą tėvą, mamą, kuri plūsta ašaromis ir prie širdies glaudžia mirusiojo nuotrauką – pačiam džiūsta burna ir trūksta žodžių“, – tiesiai sako kunigas. Jis turi paguosti, nuraminti, suteikti viltį. Kultūros centro salėje pamatęs tiek daug jaunų žmonių, kunigas neslepia ir sako, kad tiek žmonių paprastai susirenka į jauno žmogaus laidotuves. Skauda, plyšta širdys iš skausmo. Dvasininkas prisipažįsta, kad skaudžią netekties valandą, kai žodžių pritrūksta, lieka malda.
Ašaros tekėjo…
Mama Daiva prieš kelerius metus tragiško eismo įvykio metu neteko savo sūnaus. Tos nakties ji niekada nepamirš, kai atvyko policijos automobilis ir visą kūną persmelkė jausmas, kad kažkas negerai. Ar gali būti didesnis skausmas mamai, sužinojus apie sūnaus netikėtą mirtį? Daiva sako, kad akimirksniu sudužo viskas, į šipulius pabiro, užvaldė skausmas, kurio apsakyti žodžiais neįmanoma. Tekėjo ašaros klausantis Daivos… Tačiau šios moters stiprybė ir noras pasakyti jauniems žmonėms, kokie jie – brangūs, mylimi ir reikalingi, saugotų save. Daiva, išgyvenusi didžiulį skausmą, sugebėjo rasti stiprybės ateiti ir pasidalinti savo istorija – tikra, išgyventa, iš širdies.
„Neleiskime, kad tai nutiktų mūsų gyvenime, kad mamos verktų, kad skausmas plėšytų širdis. Neleiskime savo svajonėms sudužti“, – linkėjo Daiva jauniems žmonėms.
Renginyje kartu su jaunimu dalyvavo Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariato viršininkas Alvydas Jurgelevičius, viršininko pavaduotojas Virginijus Jaruševičius, Lazdijų r. PK viršininkas Nerijus Narkūnas, Seimo narys Linas Urmanavičius, Lazdijų savivaldybės merė Ausma Miškinienė ir vicemeras Dalius Mockevičius, Lazdijų Šv. Onos bažnyčios klebonas, dekanas Nerijus Žvirblys.
Organizavo renginį Lazdijų policijos komisariatas, partneriai: Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Lazdijų priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, Greitosios medicinos pagalbos tarnyba, Veisiejų Šv. Jurgio parapija, Lazdijų rajono savivaldybė. Už bendradarbiavimą dėkojama Lazdijų kultūros centrui.
„Renginiu tai, ką stebėjome Lazdijų kultūros centro scenoje, tikrai nepavadinčiau… Tai buvo tragiškų likimų, kurių galėjo ir nebūti, jei tik būtų „nelėkta“, atspindys… Tai buvo pareigūnų ir medikų darbo kasdienybė, kuomet gaunamas mirties persmelktas pagalbos skambutis… Tai buvo nepaprastai stiprios motinos, kenčiančios autoįvykio metu tragiškai žuvusio sūnaus netekties skausmą, širdgėla… Tai buvo klebono, laidojančio jauną žmogų, emocija… Tai buvo stipru. Tai buvo tikra. Ačiū organizatoriams ir šio renginio partneriams. Gerai, kad tai yra pakartojamasis prevencinis renginys. Labai tikiuosi, kad buvo atkreiptas dėmesys, kas vyksta tuomet, kai jau nebegirdi ir nebejauti. Jeigu renginys bus pakartotas ne kartą, vis rečiau tokius vaizdus matysime realybėje“, – tokia žinute savo feisbuko paskyroje pasidalijo Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė.
„Šiuo renginiu, kupinu stiprių emocijų, skaudžių išgyvenimų ir tikrų istorijų, buvo siekiama priminti, kaip svarbu laikytis kelių eismo taisyklių, vertinti atsakomybę keliuose ir puoselėti eismo kultūrą. Tikimės, kad iš salėje buvusių beveik 400 žiūrovų bent pusę iš jų pasiekė mūsų siunčiama žinutė – svarbu branginti ir saugoti gyvybes keliuose. Dėkojame visiems, kurie buvote kartu – už tylą, už jautrumą, už tai, kad leidote šioms istorijoms skambėti. Atėjote. Pajutote. Suvokėte“, – sako šio renginio idėjos autorės, Lazdijų policijos bendruomenės pareigūnės Ugnė Kalinauskienė ir Renata Ribinskienė.
Bendruomenės pareigūnės Ugnė Kalinauskienė ir Renata Ribinskienė prisipažįsta: „Šis renginys – tai net 5 metus jų brandinta idėja. Be galo stengėmės. Tik vis idėjos realizavimui nebuvo laiko. Bet kai išsakėme savo mintis viršininkui Nerijui Narkūnui, pasikalbėjome, papasakojome, jis iš karto pasakė: „Darome“. Be jokių abejonių. Tada abi pradėjome viską organizuoti ir, manome, kad visai šauniai pavyko. Tokią žinutę ir norėjome perduoti jaunimui – subtiliai, su pamąstymais ir asmeniniais apmąstymais“.
„Man – nevienodai… Man – ne tas pats… Mums – ne vis vien, kas vyksta mūsų šalyje, mūsų keliuose, mūsų gyvenimuose. Auklėjimas ir prevencija – tai didelis, atsakingas, reikalingas darbas. Džiugu buvo matyti, kaip jaunimas laisvai kalbasi, bendrauja su pareigūnėmis Renata ir Ugne. Inscenizuotas eismo įvykis, liudininkų pasakojimai įspaudė atmintyje žymę. Branginkime, saugokime vieni kitus. Tegul laisvė tampa atsakomybe. Sėkmės visiems. Ypač tiems, kas rūpinasi mūsų saugumu“, – savo feisbuko puslapyje rašo poetas Jonas Žibūda.
Tokio stipraus, jautraus, išskirtinio renginio Lazdijuose dar nebuvo. Tai turime pripažinti: atėjome, pajutome, suvokėme. Organizatoriams – Lazdijų policijai, idėjos autorėms, dalyviams – ačiū per maža pasakyti.
