Lazdijų viešojoje bibliotekoje knygos sutiktuvės: Nyderlanduose gyvenanti lietuvių rašytoja Rasa Sagė skaitytojams pristatė ketvirtąjį, savo naujausią romaną „Ugnis jos kauluose“, kurį šiais metais išleido leidykla „Slinktys“. Įdomu tai, kad knygoje yra ištraukų dzūkų tarme, minimi Seirijai. Būtent Seirijų paminėjimas sudomino leidyklos „Slinktys“ vadovą Juozą Žitkauską: knyga išvydo dienos šviesą, o ir susitikimą su skaitytojais Lazdijuose moderavo pats Juozas. Kaip pats sako, prikišo nagus prie dzūkiško teksto knygos puslapiuose.
Apie rašytoją, kuri neturi nieko bendro su Seirijais
Gimė Rasa Sagė Vilniuje 1977 metais. Sagė – tai jos pasirinktas mergautinės pavardės trumpinys, nes kaip pati sako, jos pavardės pernelyg sudėtingos tiek užrašyti, tiek ištarti.
Pirmoji Rasos kelionė buvo ne į Nyderlandus, keliavo ji į Austriją. Į Nyderlandus pirmą kartą nuvažiavo 2009 m., pasaulinės ekonomikos krizės laikotarpiu. Lietuvoje paliko darbą personalo vadybos srityje, mat nusprendė pagyventi gerai ekonomiškai išsivysčiusioje šalyje. „Pirštas, vedžiojantis po žemėlapį, sustojo ties Nyderlandais“, – taip paaiškina pati rašytoja. Po dvejų metų grįžo į Lietuvą. „Maniau, niekada negrįšiu į Nyderlandus, tačiau kad ir kaip būtų keista, Lietuvoje sutikau savo vyrą. Jis – olandas, iš Nyderlandų, atvažiavęs į Kauną atostogauti“, – nustebina ji. Susilaukė dviejų vaikų. „Kai artėjo laikas vaikams eiti į mokyklą, nusprendėme vėl važiuoti gyventi į Nyderlandus“, – paaiškina.
Trumpas knygos apibūdinimas
Knygoje pasakojama istorija apie tris moteris, kurios dėl įvairių aplinkybių paliko Lietuvą ir bando įsitvirtinti svetimoje šalyje. „Jos išvyksta gyventi į vyro šalį, kur stengiasi prisitaikyti prie tradicinio Nyderlandų gyvenimo būdo, išgyventi priešišką sau aplinką, prigyti svetimoje kultūroje. Jos atitolsta nuo savo kilmės šalies, tačiau „ugnis kauluose“ – ilgesys gimtajam kraštui – niekada neužgęsta. R. Sagė įtaigiai atskleidžia romano veikėjų skaudžiai dingstantį ryšį su gimtine, siekį prigyti svečioje šalyje, bandymus iš naujo atkurti trūkinėjančius saitus su Lietuva. Istoriniais faktais paremtame pasakojime veriasi autentiški ne tik Nyderlandų, bet ir Lietuvos istorijos ir kultūros vaizdai“, – taip trumpai ir paprastai apibūdinama ši knyga.
Susitikime su rašytoja išgirdome, kodėl romanui suteiktas toks įdomus pavadinimas, kaip kilo idėja parašyti šią knygą, pasirinkti būtent tokius personažus, istorijas. O skaityta knygos ištrauka įtikino – joje tikrai kalbama ir apie Seirijus. Ir „geležinių varlių“ – balinių vėžlių – paminėjimas kelia sentimentus kiekvienam seirijiškiui. Seirijų herbo skydo auksiniame lauke – vienas virš kito trys juodi vėžliai. Rasa savo romane norėjo remtis autentiškais faktais, ne išgalvotais: Nyderlanduose išgirsta vieno profesoriaus biografija, kurioje paminėti Seirijai – ten jis gyveno, paskui atsidūrė Nyderlanduose. Istorijos pėdsakas atvedė į Seirijus ir Rasą.
Rasa atvyko į Seirijus
Dabar jau ji pati tvirtina, kad knygų apie Seirijus išties daug. Tuo ir pati įsitikino.
Paklausta, kai atvyko į Seirijus, kur ji pirmiausia nuėjo, Rasa sako, jog susirado Seirijų biblioteką. Pasakiusi, jog domisi Seirijais, paprašė bibliotekininkės knygų apie šį miestelį. Bibliotekininkė jai sukrovė didžiulę krūvą. Paskui, žinoma, ji pavaikščiojusi ir po patį miestelį.
Knygą aptarė ir su Nyderlandų lietuvėmis
Rasa Nyderlanduose įkūrė skaitytojų klubą. „Jame vien moterys, vyrų vis dar nesulaukiame“, – sako rašytoja. Bendramintės kalbasi apie lietuviškas knygas, rengia susitikimus su lietuvių autoriais. „Pristačiau ir savo knygą, ją visos skaitė“, – teigia. Tiesa, olandų kalba savo knygos ji nesiruošia leisti, apie tai nė negalvoja, nemano, kad galėtų ją pristatinėti Olandijoje. Tiesiai sako: „Man tai neįdomu“.
Diskusijoje – dar daugiau įdomios informacijos
Dar ir dabar stebina Rasą kai kurie Nyderlandų gyventojų įpročiai, nors ji stengiasi čia pritapti. „Olandai – gana konservatyvūs žmonės“, – sako ji.
Pasakoja, kad olandai valgo labai paprastai: mėgsta tik tą duoną, tik tą sūrį ar kitą maistą, kurį valgo dažniausiai. „Ant duonos užsideda sūrio ir taip valgo. Jiems taip skanu ir gerai“, – sako ji.
Nors Rasos vyras – olandas, bet į viską žvelgia atlaidžiau. Tačiau Rasa olandų akyse kartais vis dar pasijaučia kaip balta varna. Rengdama namuose kokią nors šventę ir kviesdama vyro giminaičius olandus į svečius, ji vis dar išgirsta iš vyro ir jo mamos priminimą, kad nepridėtų per daug maisto ant stalo. „Olandijoje – blogas tonas padėti daug maisto ant stalo, nes tai – maisto švaistymas, jo reikia padėti mažai. Vaiko gimtadienio šventėje turi būti tortas, o prie torto – traškučių ir nieko daugiau. Tortą jie valgo šakutėmis, tai kai aš padėjau šaukštelius, jiems buvo nesuprantama, kaip galima tortą valgyti su šaukšteliu“, – pasakoja ji. Ir dar daug įdomių dalykų sužinota apie olandus, smagiai besišnekučiuojant bibliotekos konferencijų salėje.
