Į mūsų kraštą, Metelių biblioteką, atkeliauja Sandros Sejavičienės fotografijų paroda „Šitą žemę man likimas dovanojo“. Sandra Sėjavičienė – Simno bibliotekos vyresn. bibliotekininkė.
„Negaliu vadinti jūsų krašto tik jūsų, nors aš – iš Simno, tačiau Meteliai man ranka pasiekiami. Mano visa vaikystė prabėgo prie Dusios ežero, o dabar turiu sklypą prie Dusios, 250 metrų nuo Lazdijų rajono savivaldybės ribos. Kaip aš sakau, viena koja – ten, Lazdijų krašte, kita čia, Simne“, – šypsodamasi aiškina Sandra Sėjavičienė. Dargi pajuokauja, kad nenusisavinčiau to gražaus gamtos kampelio.
Sandra su Metelių bibliotekos bibliotekininke Gina Ramanauskiene bendrauja: „Esame kolegės. Be to, Gina yra Simno bibliotekos skaitytoja. Taip ir užsimezgė ryšys.“ Giria Ginutę, kuri į Simno biblioteką atvyksta pasirinkti knygų, mat Simno bibliotekos fondas yra didesnis, veža savo skaitytojams, jei Metelių bibliotekoje tokios knygos, kurios pageidauja skaitytojai, nėra. „Taip gražiai mes bendradarbiaujame. Juk atstumas nuo Simno iki Metelių vos 10 kilometrų“, – kalba Sandra. Tiesa, pakalbinta pati Gina sako, kad vasarą ji įprastai sulaukianti gausaus būrio skaitytojų iš visos Lietuvos, šiemet Meteliai – tuštesni. „Kai dienos šiltos, ypač savaitgaliais, Meteliuose knibždėte knibžda poilsiautojų, bet šiemet vasara kitokia: lyja, vėsu, tomis dienomis poilsiautojų ženkliai mažiau. Džiaugiuosi šiltais orais ir naujais bei jau daugelį metų mūsų bibliotekoje skaitančiais žmonėmis. Jau sulaukiau skaitytojų net iš Klaipėdos“, – dėsto Metelių bibliotekos bibliotekininkė Gina Ramanauskienė.
Klausiu Sandros, kaip atsirado jos gyvenime fotografija. „Netyčia. Tai nutiko pandemijos metu, kuomet visi turėjome daugiau laisvo laiko, nereikėjo niekur skubėti. Tada važiuodavau prie Dusios ežero pasivaikščioti, taip ir atsirado pirmosios nuotraukos. Visada vieną kitą kadrą nugriebdavau, bet daugiausiai akimirkų užfiksuota būtent pandemijos metu“, – paaiškina. Ji nemėgsta fotografuoti žmonių, širdis labiau linksta kitur: patinka gamta.
Parodoje yra ir Dusios ežero fragmentų, tačiau ne vien Dusia nuotraukose. „Sunku pasakyti, kokių ir iš kur nuotraukų daugiausia, nes pagauti kadrai iš visos Lietuvos kampelių“, – teigia S. Sėjavičienė. Kur keliauja, ten ir fotografuoja: „Jei tik pamatau ką nors vertą dėmesio“. Kas labiausia patraukia fotografės akį? „Man įspūdingiausi – saulėlydžiai. Vis kitokie ir labai gražūs“, – prisipažįsta. Neslepia, kad saulėtekius ji ne visada pamato, nes jei nereikia kur nors skubėti, labai mėgsta pamiegoti ilgėliau. „Esu pelėda. Man patinka panaktinėti. Mėgstu vėlai gultis ir vėlai keltis, jeigu įmanoma“, – šypsosi saulėlydžių mėgėja.
Sandros paroda jau buvo eksponuota Simno bibliotekoje, nukeliavusi į Kurnėnų mokyklą, greitai įsikurs ir Meteliuose. „Pastaruoju metu gulėjo pamirštos tos mano nuotraukos, paprašė Gina, mielai sutikau surengti parodą. Kol kas dar nesame iki galo sutarusios, bet manyčiau, jog bus ir parodos atidarymo renginukas, parodos pristatymas. Norėčiau pristatyti savo parodą pati. Juk smagūs tie pristatymai“, – sako. Visada miela atidaryti parodą, o parodos pabaiga – jau daug liūdnesnis įvykis. „Man labiau patinka pristatymai, uždarymai – liūdnas dalykas. Kita vertus, dažnai būna taip, kad pastebi tik uždarymo renginį ir nuliūsta, sako, jei būtų žinoję, kad eksponuojama paroda, būtų nubėgę pasižiūrėti“, – pastebi.
Pandemija moteriai buvo išties atradimų laikas. „Atradau fotografiją ir maisto gaminimą“, – prisipažįsta. Dabar gamina viską. „Galiu ir tortą iškepti“, – tarsteli. Prisipažįsta, kad iki tol jai būdavo labai skanu kavinėse ir paprastai valgydavo tik ten, o dabar jau su meile ir entuziazmu gamina pati ir valgo tik savo gamintą maistą. „Kai pradėjau gaminti pati, aš nerandu, kas skaniau pagamintų už mane“, – teigia moteris.
