Lietuvoje, ypač periferijoje, yra daug bedarbių, kuriems mokamos socialinės pašalpos, už kurias jie turi atidirbti viešuosius darbus. Juos organizuojantys seniūnai susiduria su problema, jog gaunantiems pašalpas galima patikėti tik labai ribotos kvalifikacijos darbus, taip pat dažnai tie žmonės į darbą ateina neblaivūs arba pagiringi, todėl dirbant pasitaiko traumų. Ar tokia sistema pasiteisina? Ką daryti, kad iš gaunančių pašalpas būtų kuo daugiau naudos?
Įvykį aprašė feisbuko paskyroje
Neseniai socialiniuose tinkluose „Facebook“ pasirodė įrašas apie tai, kad Veisiejų seniūnijoje, dirbant viešuosius darbus, vienas iš gaunančių pašalpas benzino pjūklu perpjovė ranką savo likimo draugui, o seniūnas, neva, pirmiausia rūpinosi ne nukentėjusiojo sveikata, bet nusivežė pasirašyti darbų saugos dokumentų.
Socialiniuose tinkluose apie šį įvykį informaciją pateikė žinomas Lazdijų „nuomonės formuotojas“ (kalba netaisyta – aut. past.).
„Papasakosiu tiek, kiek nukentėjęs man pasakojo. Viskas vyko Veisiejų seniūnijoje, kurioje tiksliai vietovėje, nepasakysiu. Užduotis, kiek aš supratau, buvo su benzopjūklu nupjauti krūmus. Tas, kuriam seniūnas patikėjo pjūklą, buvo girtas, kiek įpūtė policijai, nepasakysiu. Kitas žmogus (nukentėjęs), atmetinėjo nupjautus krūmus. Ir tas girtas, neatlaikęs lyksvaros, kažkaip pasisuko ir tiesiai per ranką su pjūklu tam kitam. Nutraukti plaštakos nervai, pusę plaštakos sunkiai valdo, operavo. Bet … seniūnas atlėkė, stvėrė nukentėjusį ir pas save, į seniūniją nusivežė (ne pirmą pagalbą teikti), nes nebuvo pasirašyta sauga darbe. Žinoma, žmogelis pasirašė, kaip nepasirašys, jei seniūnas liepė. Net greitosios medikė buvo nustebusi, kodėl jo nenuvedė pas daktarę, juk Veisiejuose yra ambulatorija ar klinika (…), kad suteiktų pirmąją pagalbą,“ – socialinio tinklo paskyroje rašė Gintaras Gražulevičius.
Nori greičiau tai užmiršti
„Dzūkų žinios“ kreipėsi į Veisiejų seniūną Zenoną Sabaliauską ir paprašė jo papasakoti apie šį įvykį.
Seniūnas sakė, jog tai įvyko pavasarį ir jau viskas išsiaiškinta, todėl jis nenorintis sugrįžti ir plačiau apie tai prisiminti.
„Buvo ir praėjo, viską išsiaiškinome, nenoriu prie to vėl grįžti, mes turime daug bėdų su tais atidirbančiaisiais. Nenoriu nieko kaltinti – bėdų su jais turime kiekvieną rytą. Tai vyko pavasarį, prieš keletą mėnesių, išsiaiškinta, išbarti tie, ką reikėjo išbarti. Nenoriu grįžti prie tos istorijos, visoms institucijoms buvo duoti parodymai. Tąkart vienas iš atidirbinėtojų griebė pjūklą ir norėjo pjauti krūmus. Įpjovė kitam ranką, šis buvo ligoninėje, sugijo, tai dabar galės toliau dirbti, reiks duoti lengvesnių darbų. Aš turiu už juos daugiau pergyventi, nei jie patys už save“, – kalbėjo seniūnas.
Pagal galiojančią tvarką, gaunantys pašalpą per tris mėnesius turi atidirbti 120 valandų, po 40 valandų per mėnesį, paprastai dirbama iki pietų. Anot seniūno, Veisiejų seniūnijoje tokių žmonių yra apie pusšimtis.
„Jie nori ateina, nori neateina, dažnai ir „su kvapu“, tai ne patys tobuliausi žmonės. Vaikštai su jais lyg ant skustuvo ašmenų, neduok Dieve, kas nors nutiks. Ir seniūnas liks kaltas.
Vienas dirba gerai, kitas labai blogai, trečias – vidutiniškai. Dar reikia ir darbus organizuoti, yra žmonių iš seniūnijos pakraščių, seniūnaičiai padeda. Darbas su jais labai sudėtingas, reikia įtraukti į apskaitą. Tačiau turiu pripažinti, jog jie labai reikalingi“, – sakė seniūnas.
Pasidomėjus, kokie darbai jiems patikimi, Z. Sabaliauskas sakė, jog jie dirba visokius aplinkos tvarkymo darbus: krauna šakas, renka šiukšles, pjauna žolę, grėbia lapus, tvarko pakeles, dirba nekvalifikuotus darbus. Tiesa, jis pripažino, jog pasitaiko ir tokių darbininkų, kuriems ir trimerį galima patikėti.
„Gerai, kai viskas gerai, o jei kas nutinka, tai prasideda bėdos“, – sakė seniūnas.
Derėtų keisti sistemą
Viešųjų darbų sistema, kai bedarbiams, gaunantiems socialines pašalpas, siūloma arba reikalaujama atidirbti viešuosius darbus, Lietuvoje veikia jau ne vieną dešimtmetį. Nors ji atsirado kaip priemonė skatinti socialinį aktyvumą, mažinti nedarbą ir kompensuoti visuomenei dalį išmokėtų lėšų, vis dažniau keliama abejonė: ar tokia sistema iš tikrųjų pasiteisina, ar ji nebeturi realios naudos nei bendruomenei, nei pačiam žmogui?
Seniūnijose, ypač mažesniuose miesteliuose ir kaimo vietovėse, viešųjų darbų tvarka susiduria su nemažai problemų.
Pašalpų gavėjai dažnai neturi nei profesinio pasirengimo, nei motyvacijos – tai reiškia, kad jie gali atlikti tik primityvius, mažai atsakomybės reikalaujančius darbus.
Ne paslaptis, kad dalis viešuosius darbus dirbančių asmenų piktnaudžiauja alkoholiu. Neblaivumas darbe, pagirios, nedrausmingumas kelia grėsmę ne tik jų pačių sveikatai, bet ir aplinkinių saugumui.
Priverstinai atliekami darbai dažnai būna atmestinai atlikti. Be to, esant prastai savijautai ar netinkamam pasiruošimui, dažnėja darbo traumų.
Specialistai teigia, jog ši sistema pasiteisina tik iš dalies, tačiau labai priklauso nuo to, kaip ji įgyvendinama.
Dalis bendruomenės dėl atliekamų darbų patiria naudą – sutvarkytos viešosios erdvės, nuvalyti takai ar suremontuoti suolai. Tai dažnai vienintelė veikla, kuri įtraukia žmogų į bendruomeninį gyvenimą.
Iš kitos pusės – ši sistema nėra orientuota į ilgalaikį žmogaus įtraukimą į darbo rinką – dažniausiai tai formalus atidirbimas be realaus įgūdžių ugdymo. Yra ir prievartos efektas. Jei žmogus jaučiasi verčiamas, o ne skatinamas dirbti, jis dirba atmestinai arba tiesiog bando išsisukti nuo pareigų.
Specialistai, remdamiesi užsienio šalių praktika, siūlo atskirti asmenis su priklausomybėmis, psichikos ar fiziniais sutrikimais nuo likusios grupės, paskirti dirbti ne tik fizinius darbus, bet ir socialinius, edukacinius (pvz., pagalba seniūnijose, bibliotekose).
Derėtų skatinti savanorišką įsitraukimą, pasiūlant papildomas naudą duodančias priemones: mokymus, kvalifikacijos kėlimą, sertifikatus: pavyzdžiui, kas baigia 3 mėnesių viešųjų darbų ciklą be priekaištų, gauna nemokamą profesinį kursą.
Būtų galima sudaryti sąlygas dalyvauti reabilitacijos programose, o ne vien baudžiant ar atimant pašalpas. Ne formaliai „atidirbti už pašalpą“, bet padėti žmogui grįžti į struktūruotą dienos ritmą, įgauti įpročių ir savivertės.
