Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Mindaugas Vievesis pakvietė bendraminčius į žygį su žirgais. Pasirinko šįkart itin įdomų maršrutą: Šlavantai–Lipliūnai–Sventijanskas–Bugieda–Varviškė–Kapčiamiestis–Šlavantai. Šovė mintis važiuoti į tą pusę – ir nuvažiavo. Pasirodo, sutapimai pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis.
Visai neplanuotai ir netikėtai birželio 29-ąją, Pasieniečių dieną, minint tarnybos įkūrimo 105-metį, Lazdijų žirgininkų klubo žygis tęsėsi ir pasieniu, palei Nemuną, Sventijansko, Bugiedos, Varviškės apylinkėmis. Žygyje dalyvavo ir buvęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Pazapsių užkardos vadas, daugkartinis Lietuvos arimo arkliais varžybų nugalėtojas Algirdas Motiejūnas. Kolegų tądien nesutiko nei pats Algirdas, nei jo žygio draugai. Tik pasieniečių kameros akylai stebėjo neregėtus svečius tuose kraštuose: jos sukiojosi ir lydėjo žygeivius visu maršrutu palei Nemuną iki pat koncertinos. „Mes ir pamojavome, ir širdutes rankomis rodėme, jei pasieniečiai mus stebėjo, suprato, kad esame draugiškai nusiteikę, sveikiname juos su profesine švente. Net pajuokavome, kad kameros, ko gero, „skaičiavo“: ar visi nuvažiavome šį ruožą, nė vienas neprapuolėme“, – vis pajuokaudamas pasakoja buvęs Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Valdas Žička. Lietuvos pakraštys (kitoje Nemuno pusėje jau Baltarusija) nepaprastai gražus. Atsiveria nuostabus vaizdas: prieš akis – tekantis Nemunas. Tiesa, ir pasikeitimų čia yra – laikas nestovi vietoje. „Kai apžiūrinėjome būsimą maršrutą dar prieš žygį, ieškojome medinio tilto ant polių per Baltąją Ančią, o jo, pasirodo, seniai nėra, vietoj jo – naujas. Sutikta vietinė moteris, kai pasakėme, kad ieškome to medinio tilto, net paklausė, kuriame amžiuje gyvename“, – juokiasi pasakodamas Valdas. Paklaustas, ar žygeiviai meškos nesutikę savo kely, juokiasi, jog važiavę ir pro Varviškę, ir pro Rūdos mišką, bet lepečkojės nematę.
Dviejų dienų žygis pradėtas šeštadienį, baigtas sekmadienio pavakarę. Iš kur išvykta, ten ir sugrįžta. Šlavantuose Algirdo Motiejūno sodyboje susirinkta draugėn, ten pat, apsukus ratą, ir sugrįžta. Pirmą dieną apsilankyta Varnėnų bendruomenės vaikų dienos centre: juk vaikai ne kasdien tiek žirgų gali pamatyti, o juolab paglostyti, nusifotografuoti ir dar pakalbinti jų šeimininkus. O Varnėnų kaimo bendruomenės kapelos „Špokas“ moterys tuoj į rankas žirgininkams įdavė po muzikinį instrumentą ir iškart naujai čia pat sukurta kapela dainą sutraukė. Tiesa, tarp žirgininkų irgi yra muzikantų: visoje Lietuvoje žinomas žemaitukų augintojas Česlovas Marcinauskas iš Kernavės armonikos garsais visad pakelia žygio dalyvių dvasią. Stabtelėjo prie Leipalingio bažnyčios, Didžiasalyje sūrio ir ledų prisiragavę, patraukė į numatytą nakvynės vietą Lipliūnuose troškinio gaminti ir vakarieniauti. „Pirmą dieną daug nekeliavome, kaupėme jėgas sekmadieniui“, – pastebi V. Žička. O sekmadienį ne tik palei Nemuną pasieniečių keliu keliauta, bet ir prisivalgyta ypatingo dzūkiško patiekalo. Koks gi žirgininkų žygis su istoriniais žirgais – žemaitukais be dzūkiškų bandų. „Vitas Balčius, senas žirgų mylėtojas, suorganizavo mums dzūkiškų bandų. Sočiai pavalgėme ir patraukėme vėl link Šlavantų“, – sako.
Įspūdžių patirta daug net ir pavargta. Penkios karietos, kinkytos žirgais, įveikė apie 100 kilometrų. Žirgininkų keturkojai draugai – žemaitukai, sėkmingai atlaikę kelionę. Ne visi klubo nariai ir dalyvavo žygyje, daugiausiai žemaitukų augintojai, kurie ir važiavo su ištvermingaisiais žemaitukais, mat šie žirgai pajėgūs nukeliauti ilgus atstumus: planuotas žygio maršrutas buvęs netrumpas. Patys žirgininkai, pavargę, bet laimingi, skirstėsi į namus. „Aš su žirgu, vadinasi, gyvenu“, – toks jų moto. Šįkart keliavo žirgininkai iš Lazdijų krašto, Kauno rajono – Žiegždrių, Kernavės.
Ateičiai planų turi: liepos pabaigoje kauniečiai žirgininkai kviečia į savo kraštą – į Pajiesį. „Minčių visada yra, kartais ekspromtu sugalvoji kažką įdomaus. Kaip pavyks susiderinti laiką, matysime. Visada taip buvo, kad sunku visiems būti žygiuose, mat ir darbai, ir reikalai, vieni gali, kiti – ne, bet kiek įmanoma, prisitaikome. Vasarą, jei karščiai, sudėtinga keliauti su žirgais, rudeniop gal kažką daugiau sugalvosime. Norime atnaujinti ir senuosius žygius, kuriuos organizavo pirmasis klubo prezidentas Ramūnas Buinauskas. Paveisininkų, Vainežerio apylinkėmis, mat žirgininkų klubo nariai taip pat pasikeitę. Vieni dalyvavę tuose žygiuose, kiti – ne“, – dėsto V. Žička. Būtinai dar kartą važiuos prie Atesninkų piliakalnio, nuo kurio atsiveria labai gražus vaizdas. „Atidarydami sezoną iki šio piliakalnio vykome per Kalniškę, bet oras tada toks nepalankus buvo. Tiesiog baisus, tad būtinai dar ten nuvyksime. Gal pataikysime geresnį orą, giedrą dangų? Dar į etnografinę Prano Dzūko sodybą būtinai užsuktume Marceliutės dzūkiškos šnektos pasiklausyti“, – apie ateities planus prasitaria buvęs Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Valdas Žička.
